Vytautas Mongirdas

Vytautas Juozapas Mongirdas (lenk. Witold Józef Mongird, 1888 m. vasario 14 (26 d.) Mišučių dvare, Kartenos vls., Telšių aps., Kauno gub., Rusijos imperija – 1943 m. balandžio 21 d. Rešotuose, Nižnij Ingašo raj., Krasnojarsko kr., Rusijos Federacija) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, Wadwicz (Žuvų) herbo atstovas, teisininkas, visuomenės veikėjas, Sibiro kankinys.

Kilęs iš Lietuvos bajorų Mongirdų giminės Mišučių šakos. Tėvas Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas. Motina Olimpija Šalkauskaitė. Brolis Vladislovas Jonas Mongirdas.

Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. Maskvos universiteto Teisės fakultete baigė teisės studijas. Grįžęs į Mišučių dvarą, dalyvavo visuomeninėje veikloje, 1917 m. rugsėjo 18-rugsėjo 22 d. atstovavo Kartenos valsčių lietuvių delegatų suvažiavime Vilniuje, kuris numatė nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, Steigiamojo Seimo sušaukimą bei įkūrė Lietuvos Tarybą. Po suvažiavimo kartu su Kretingos valsčiaus delegatu Vladu Grudzinsku 1917 m. lapkričio mėnesį Kretingos pranciškonų vienuolyno salėje sušaukė Kretingos apskrities visuomenės atstovų susirinkimą, kuriame aiškino suvažiavimo priimtus nutarimus dėl valstybės atkūrimo, Steigiamojo Seimo, konstitucijos, santykių su kitomis valstybėmis, akcentavo nutarimų reikšmę Lietuvos ateičiai, gynė prezidentinės respublikos idėją. Lietuvos Laikinosios vyriausybės įsakymu 1918 m. gruodžio 9 d. paskirtas Kretingos, Sedos ir Vėžaičių apskričių taikos teisėju.

1919 m. paveldėjo Mišučių dvarą, kuriame ūkininkavo, vertėsi advokato praktika, dalyvavo Kretingos apskrities visuomeniniame gyvenime.

Vedė Kretingos notaro Jono Kentros dukrą Sofiją. Vaikų neturėjo.

1941 m. birželio 14 d. su žmona ir uošviu suimtas Lukauskių dvare prie Budrių kaimo. Išvežtas į Rešotų lagerį, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kraštas, o žmona ištremta į Kortkeroso rajoną, Komija. SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato Ypatingojo pasitarimo 1943 m. sausio 2 d. nuteistas 5 metams lagerio. Mirė išsekintas bado ir ligų.