Vladas Stanka

Vladas Stanka (1884 m. lapkričio 16 d. Biržuose, Rusijos imperija – 1968 m. gruodžio 25 d. Vašingtone, JAV) – teisininkas, politikas, karo inžinierius ir mokslo istorikas.

Gimė 1884 m. lapkričio 16 d. Biržuose kaip Vladimiras Stankevičius bajorų šeimoje valdžiusioje du valakus žemės prie Biržų, greta grafų Tiškevičių dvaro. Mokėsi Rygos ir Sankt Peterburgo gimnazijose. 1908 m. jis baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą ir buvo paliktas ruoštis profesūrai Baudžiamosios teisės katedroje. Akademinę karjerą nutraukė I-asis pasaulinis karas. Jis įstojo savanoriu į Junkerių karo mokyklą ir tapo karo inžinieriumi. Prie Rygos, Pskovo ir Daugpilio V. Stanka darbavosi apkasų įrengimo baro viršininku. Taip pat dėstė lauko fortifikacijos dalykus karo mokyklose, kartu su dviem Sankt Peterburgo Inžinerijos akademijos profesoriais išleido šios srities vadovėlį, parengė knygelę apie kulkosvaidžių priedangas.

Po 1917 m. Vasario revoliucijos jis buvo Laikinosios vyriausybės vadovo A. Kerenskio kabineto viršininkas, vyriausybės komisaras prie Šiaurės fronto ir prie vyriausiojo kariuomenės vado būstinės Mogiliave. Bolševikų perversmo metu V. Stanka bandė organizuoti Žiemos rūmų gynybą. Pilietinio karo metais jis veikė Kijeve, slapta lankėsi Maskvoje ir Sankt Peterburge. 1919 m. jam pavyko išvežti savo šeimą į Berlyną, kur parašė kelis politinės filosofijos veikalus. 1921 m. Berlyne buvo išleista jo didelės apimties knyga rusų kalba „Rusijos tautų likimai“. Ten svarstoma apie imperijos prisijungtų tautų ateitį, išeinant iš jų istorinės patirties. Apie Lietuvą rašė taip: Lietuva surado taikų būdą įveikti ilgalaikius nesutarimus su Lenkija. Iš visų pusių paplaunama didžiulių tautinių stichijų – vokiečių, lenkų ir rusų – ji išsaugojo kalbą, kultūrinį savitumą ir ryškų dvasinį originalumą.

1922 m. išleido knygą rusų kalba „Rusija ir Vokietija“. Įvade rašoma, kad ne nesantaika ir kova, o tautų solidarumas bei taikus bendradarbiavimas yra pats naudingiausias, praktiškiausias ir tikslingiausias dalykas. Taigi remiamasi tikėjimo šviesia ateitimi filosofija. 1923 m. leidykla Prahoje išleido solidžią V. Stankos studiją „Mendelejevas – didis rusų chemikas“. Ši knyga 1940 m. buvo išleista ir lietuvių kalba, dar papildyta skyriumi apie elementų periodinio dėsnio pagrindimą naujais atomo fizikos ir radioaktyvumo tyrimais. 1923 m. V. Stankai pavyko sugrįžti prie akademinio darbo. Grįžęs į Lietuvą Kauno universitete dėstė baudžiamąją teisę, rašė šios srities knygas. Tapo profesoriumi, katedros vedėju, vertėsi ir advokato praktika. 1934 m. Kaune lietuvių kalba, o Paryžiuje – rusų pasirodė V. Stankos veikalas „Pasaulinės istorijos dinamika“. Knygoje nagrinėjamos religijos, mokslo, technikos, teisės istorijos bei politikos svarbiausios problemos.

1937 m. profesorius parašė knygelę „Pasaulinio ūkio dinamika“, kurioje glaustai apibendrino XX a. ekonominius procesus, karų ir krizių įtakas jiems, nubrėžė ateities perspektyvas. Įdomu, kad joje labai palankiai vertinamas būsimas atominės energijos bei Saulės baterijų panaudojimas. O veikale „Didelės ir mažos valstybės“, išleistame Kaune 1938 m., autorius įvairiais kriterijais įrodinėja mažų valstybių pranašumą plėtojant ekonomiką. Pasak V. Stankos, būtent mažoms valstybėms priklausys ateitis, būsimasis pasaulio „aukso amžius“. Laisvalaikiu profesorius yra parašęs netgi nuotykių romaną – tai „Indijos karaliaus turtai“, knyga išleista 1936 m. A. Kosos slapyvardžiu.

Lietuvai atgavus savo istorinę sostinę, V. Stanka profesoriavo Vilniaus universitete. 1944 m. jam vėl teko trauktis nuo bolševizmo. Karo nuniokotoje Vokietijoje kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos įkūrė švietimo įstaigą pabėgėliams – Pabaltijo universitetą Pineberge. Profesorius V. Stanka buvo lietuvių skyriaus rektoriumi, o 1948–1949 mokslo metams išrinktas ir universiteto prezidentu. Kai sąjungininkų valdžia 1949 m. nutarė uždaryti šį pabėgėlių mokslo švyturį, profesorius su šeima persikėlė į JAV. Mokėdamas daug kalbų, dirbo VašingtonoKongreso bibliotekoje, atlikdamas mokslinius tyrimus Arktikos instituto tematika. Mirė 1968 m. gruodžio 25 d. Vašingtone.

• Dolus eventualis (1914)
• Борьба с опасным состоянием, как основная задача нового уголовного права (1914)
• Воспоминания: война и революция (1920)
• Судьбы народов России (1921)
• На великом Севере (1923)
• Менделеев (1923)
• Baudžiamosios teisės paskaitos (1925)
• Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai (1932)
• Pasaulinės istorijos dinamika (1934)
• Pasaulinio ūkio dinamika (1936)
• Dynamik der Weltwirschaft (1937)
• Žvaigždė iš Rytų (Karalius Asoka) (1936)
• Indijos karaliaus turtai (1936)
• Didelės ir mažos valstybės (1938)
• Mendelejevas (1940)
• Lietuvos Statutas ir Hammurabi kodeksas (1946)
• The Big and Small States (1947)
• Homo Gaudens: Радость как источник цивилизации (1950)
• Pikto šaltinis (1950)
• Об экзистенциализме (1953)
• The Root of Evil (1954)
• Egzistencializmo tamsa ir šviesa (1954)
• Institutions of the USSR Active in Arctic Research and Development (1958)
• The Star of the East and Asoka’s Wheel (1962)