Pranas Drąsutis

Pranas Drąsutis (1906 m. lapkričio 17 d. Peterburge – 1959 m. kovo 26 d. Klyvlende, JAV) – Lietuvos inžinierius energetikas, energijos komiteto narys, elektrinių projektų autorius.

Mokyklą lankyti pradėjo Peterburge, 1913 m. įstojo į Peterburgo gimnaziją. 1918 m. tėvams grįžus į Lietuvą, mokėsi Ramygalos vidurinėje mokykloje, 1921 m. persikėlė į Panevėžio gimnaziją, ją baigė 1924 m. 1925 m. pradėjo studijuoti Lietuvos universiteto Technikos fakultete. 1933 m. apgynė diplominį projektą „Durpinė elektros stotis Ežerėlyje“. Tai itin originalus ir labai gerai įvertintas projektas, kuriame pirmą kartą išsamiai išnagrinėta, kaip naudojant vietos kurą – durpes, elektra aprūpinti didelę dalį Lietuvos gyventojų.

Nuo 1935 m. Susisiekimo ministerijos referentas elektros reikalams. 1936 m. jo iniciatyva įsteigtas Lietuvos energijos komitetas, jis išrinktas Elektros komisijos pirmininku analizavo krašto energetinę būklę, parengė perspektyvinius elektrifikavimo planus. 1937 m. įkurta AB „Elektra“, kuri projektavo ir statė elektrines, pirmuosius 30 kV įtampos elektros tinklus, montavo transformatorines pastotes ir plėtė durpių gamybą. Pagal jo projektą pastatyta Rėkyvos elektrinė, rekonstruotos bei pastatytos kelios naujos vietos reikšmės elektrinės.

1940 m. TSRS okupavus Lietuvą akcinė bendrovė „Elektra“ nacionalizuota, prie Pramonės ministerijos įkurta Energetikos valdyba, P. Drąsutis paskirtas jos planavimo skyriaus viršininku. Antrojo pasaulinio karo metais Energetikos valdybos viršininkas. Sugebėjo organizuoti energetikos ūkio darbą, ruošti vietinį kurą, išsaugoti personalą nuo karo prievolių. Jau 1941 m. rugsėjo 1 d. vokiečių okupacinei valdžiai, norėjusiai decentralizuoti energetikos valdymą, įteikė memorandumą, kuriame pagrindė Lietuvoje pradėtą energetinio ūkio centralizaciją kaip būtiną ir toliau plėtoti: tai esantis pažangus valdymas, galintis užtikrinti viso krašto elektrifikavimą. Tuo laiku, jam vadovaujant suprojektuotos ir pradėtos tiesti Kauno miesto 35 kV įtampos linijos. Vėliau parengti projektai tokių linijų tiesimui iš Prienų į Suvalkiją ir Dzūkiją.

1944 m. karo frontui grįžtant į Lietuvą su šeima pasitraukė į Vakarus. Hanau mieste Vokietijoje lietuvių tremtinių stovykloje jis įkūrė mokyklą – amatų dirbtuves. Dėstė elektrotechniką, organizavo praktinius užsiėmimus, parengė ir išleido lietuviškai „Elektroinstruktoriaus vadovėlį“, iš kurio ne vienas tautietis pramoko elektromonterio amato, įgijo specialybę. Ir emigracijoje kūrė Lietuvos ateitį. Savo mokiniams sakydavo: „Jūsų įgyta specialybė leis Jums užsidirbti duoną, ji bus reikalinga laisvoje Lietuvoje“. 1948 m. persikėlė į JAV, dirbo Klyvlendo energetikos bendrovėse, rūpinosi didelio regiono elektrifikavimu, projektavo ir tiesė elektros tinklų linijas. Buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės, Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys.