Liudvika Didžiulienė

Liudvika Didžiulienė–Nitaitė (slapyvardis Žmona, 1856 m. balandžio 21 d. Robliuose, Rokiškio raj. – 1925 m. spalio 25 d. Griežionėlėse) – lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja.

Dešimties vaikų, iš kurių du mirė maži, tarp jų – dukterų – rašytojos Vandos Albrechtienės (Vinco Mickevičiaus – Kapsuko pirmoji žmona) (1881–1941 m.), Aldonos Kazanavičienės (1889–1970 m.), Onos Sketerienės (1878–1960 m.), ir sūnų – Algirdo Severino (g. 1888 m., 1916 m. žuvo fronte Rumunijoje), Antano (1883–1960 m.) ir Vytauto (1881–1956 m.) Didžiulių motina.

Mokėsi privačiai, anksti pradėjo skaityti ir rašyti. 1876 m. ištekėjo už senos lietuvių bajorų giminės palikuonio, bibliografo, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio. Jos namuose lankydavosi Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis ir kiti to meto šviesuoliai. Tai ir Didžiulienę paskatino imtis plunksnos, nors ji manė, jog svarbiausia jos gyvenime – moters, žmonos, motinos pašaukimas. Tai matyti ir iš jos pasirinkto slapyvardžio.

Pati platino caro draudžiamą lietuvišką spaudą, organizavo jos platinimą Aukštaitijoje. Rinko tautosaką, Antano Strazdo, Antano Vienažindžio ir kitų liaudies poetų kūrinius.

1896–1907 m. kartu su vaikais gyvendama Mintaujoje įkūrė lietuvių moksleivių bendrabutį – pensioną, globojo lietuvių moksleivius. Pensionate, mokydamiesi Mintaujoje, gyveno Antanas Smetona, Juozas Vaičkus, Juozas Tūbelis, Konstantinas Jasiukaitis, Justinas Vienožinskis ir kiti būsimi Lietuvos kultūros, visuomenės ir politikos veikėjai.

Nuteisus ir ištrėmus vyrą ir sūnus Antaną bei Vytautą, viena rūpinosi dvaru, o prasidėjus karui, išvyko pas dukterį, 1915–1924 m. gyveno Jaltoje. Ten 1917 m. atvyko ir vyras. 1924 m. su šeima grįžo į Griežionėlių dvarą.

Daug apsakymų paskelbė periodinėje to meto spaudoje. Tiktai komedija „Lietuvaitės“, 1912 m. buvo išleista atskira knygele. Kiti kūriniai rinkiniuose pasirodė tik po Antrojo pasaulinio karo.

Jos kūryboje pasišaipoma iš to meto dvarų buities, inteligentijos sustabarėjimo, daug valstietiškos buities vaizdelių. Stambiausias ir vienas reikšmingiausių Didžiulienės grožinės prozos kūrinių – apysaka „Atgajėlė“ (parašyta apie 1895 m., išspausdinta „Žvaigždėje“ 1904 m.). Tai gana sentimentalus pasakojimas apie sulenkėjusių nuskurdusių bajorų Daugelevičių atžalos Amelijos ir tautiškai susipratusio inteligento, neturtingų valstiečių sūnaus Jono Strazdo meilę.

Gerai pažindama dvaro aplinką ir iš jos kilusią inteligentiją, Didžiulienė matė jos dalies pastangas dalyvauti tautiniame, visuomenės švietimo ir kultūrinimo darbe ir visaip tas pastangas rėmė. Tokia visuomenininkė yra ir Amelija. Ji atmeta tuščiagarbio, švaistūno dvarininkaičio Makso meilę ir pasirenka Joną Strazdą, kurio senelius kadaise mirtinai užplakė jos protėvis. Taip rašytoja propaguoja luominio susitaikymo idėją vardan kilnaus tikslo – tautinio atgimimo.

Tiek savo publicistika, tiek grožinės literatūros kūriniais pirmiausia siekė įgyvendinti švietėjiškus uždavinius. Būdama visuomenininke, ji labiausiai vertino ir literatūros visuomeniškumą. Laikydama švietimą tautos atgimimo pagrindu, Didžiulienė rūpinosi švietimu ir kartu inteligentijos ugdymu, liaudies etikos diegimu.

Rašytojai nesvetimas didaktizmas – teigiamų veikėjų lūpomis ji dažnai išsako savo pačios mintis. Didžiulienės kūryba svarbi ne tik savo visuomeniškumu. Jos kūrinių, parašytų rytų aukštaičių tarme, žodynas yra daug švaresnis už pirmtakų, ji viena pirmųjų įvedė į literatūrą iš liaudies kilusio lietuvio inteligento paveikslą, kurį vėliau raiškesnį ir meniškesnį sukūrė Lazdynų Pelėda, Antanas Vienuolis ir kiti.

Liudvika Didžiulienė-Žmona. Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas. Vilnius: Vaga, 2018. ISBN 9785415025381

• Milda Telksnytė, Vygandas Račkaitis. KAIP LAŠAS MARIOSE… – Vilnius: Petro ofsetas, 2004.