Juozas Stankevičius

Juozas Stankevičius (1866 m. vasario 17 d. Sparvinių kaime, Griškabūdžio valsčiuje – 1958 m. rugsėjis Vilniuje) – Romos katalikų kunigas, pedagogas, visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras.

Anksti neteko tėvo, jį augino patėvis Naujokas. Lankė Griškabūdžio pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. 1889 m. vasario 24 d. įšventintas kunigu. Vikaravo įvairiose Seinų vyskupijos parapijose, suartėjo su varpininkais; 1893 m. dalyvavo jų suvažiavime Baltušių kaime (prie Barzdų). Vienas iš Lietuvių mokslo draugijos stegėjų, 1905 m. Vilniuje kartu su Jonu Basanavičiumi, Jonu Jablonskiu ir Jonu Vileišiu paruošė jos įstatus. Vėliau išvyko į Šveicariją, kur studijavo Fribūro universitete. Kartu su kitais lietuviais (ir su savo jaunesniuoju broliu kunigu Jonu Naujoku, būsimu Vilkaviškio kunigų seminarijos rektoriumi) dalyvavo studentų draugijos „Rūta“ veikloje. Apginus disertaciją, jam suteikiamas filosofijos daktaro laipsnis. Pervažiavo į Suvalkus, kur berniukų gimnazijoje dėstė tikybą. Įsitraukė į lietuvišką veiklą, buvo vienas iš Suvalkų „Vienybės“ draugijos įkūrėjų.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje persikėlė į Vilnių, kur aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1916 m. birželio 10 d. kartu su kitais 18 bendraminčių pasiuntė okupacinei vokiečių valdžiai memorandumą, kuriame išdėstė lietuvių tautos siekį gyventi savarankiškoje valstybėje. Už tai Vilniaus vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius kurį laiką uždraudė J. Stankevičiui vykdyti kunigo pareigas. Dalyvavo 1917 m. lietuvių Vilniaus konferencijoje ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, turėjusią skelbti šalies Nepriklausomybę. Išrinkus į Lietuvos Tarybą šešis kunigus, o socialistams joje teturint dvi vietas, pastarųjų vadovas Pranas Eidukevičius ėmė grasinti, kad jis atšauks savo partijos atstovus. Vardan vienybės Juozas Stankevičius iš Tarybos pasitraukė.

Visą likusį gyvenimą praleido Vilniuje, aktyviai įsitraukė į miesto lietuvių kultūrinį gyvenimą: prisidėjo atgaivinant lairaščio „Aušra“ leidimą, pats leido ir redagavo savaitraštį „Nasza ziemia“, destė lietuvių mokytojų seminarijoje bei Vytaurto Didžiojo gimnazijoje. Lietuviškos spaudos – „Tėvynės sargas“, „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“, „Vadovas“ – bendradarbis. Palaidotas Vilniaus Saulės kapinėse. Antkapyje užrašyta: Įžymus lituanistikos rinkėjas ir saugotojas.

• Justinas Staugaitis. Mano atsiminimai. Vilnius, Katalikų akademija, 2006 ISBN 9986-592-53-4.