Evaldas Vyčinas

Evaldas Vyčinas (g. 1952 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergėje) – Lietuvos altininkas, etnomuzikologas, pedagogas, vadinamas „folkloro tėvu”, post-folkloro pradininku Lietuvoje.

1977 m. Evaldas Vyčinas baigė Lietuvos konservatoriją, alto klase (pas Petrą Radzevičių ir Jurgį Fledžinską), 1979 m. – Maskvos konservatorijos aspirantūrą (alto klasę). Nuo 1980 m. pradėjo dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2011 m. tapo docentu.

2002 m. apdovanotas (su žmona) Jono Basanavičiaus premija.

Svarbiausia Evaldo Vyčino tyrimų kryptis – etnoinstrumentologija. Jis paskelbė mokslinių straipsnių, buvo knygos Pasaulio muzikos instrumentai (1999 m.) specialusis redaktorius. Sudarė ir parengė muzikinio folkloro kompaktinių plokštelių ir skaitmeninių vaizdo diskų. Dalyvavo moksliniuose projektuose, tarp jų – mokslinių tyrimų projekte Folkloro archyvai ateičiai: skaitmeninimas, kaupimas, sisteminimas (2007–2009 m.).

Evaldas Vyčinas dalyvavo Vilniaus naujosios muzikos ansamblyje (vadovas Šarūnas Nakas), su juo gastroliavo po užsienį. Folkloro ansamblių Jievaras (1980–2004 m.) ir Visi (nuo 1980 m.) vadovas.

Rekonstravo ir „sugrąžino“ į sceną daugelį senųjų muzikos instrumentų – kankles, dūdmaišį, ratukinę lyrą ir kt.

Pirmasis pradėjo propaguoti XIX a. tautosakos rinkėjų Antano ir Jono Juškų užrašytas dainas, pats sau pritardamas kanklėmis. Tokia jų interpretacija tapo etalonine.

Evaldo Vyčino dainavimas – savotiška meditacija, jis užburia klausytoją, dažnai net nesuprantantį lietuvių kalbos. Jo kanklių aranžuotės prigijo ir kitų XIX a. rinkinių (Liudviko Rėzos, Christiano Bartscho) dainoms, kurias Evaldas Vyčinas atlieka įvairiai: solo, su žmona Daiva Vyčiniene, bei jo vadovaujamu folkloro ansambliu „VISI“.