Algimantas Lėckas

Algimantas Lėckas (1934 m. gegužės 7 d. Kaune – 2009 m. kovo 20 d. Vilniuje) – Lietuvos architektas, skulptorius, dailininkas.

• 1934 m. gegužės 7 d. gimė Kaune.

• 1953 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą.
• 1959 m. baigė Kauno politechnikos institututą.
• 1959 – 1962 m. Panevėžio rajono architektas.
• 1962 – 1964 m. Panevėžio miesto vyr. architektas.
• 1964 – 1992 m. Vilniaus Miestų statybos projektavimo instituto projektų vyr. architektas.
• 1992 – 2005 m. bendrovės „Jungtinės architektų dirbtuvės“ vyr. architektas.
• Nuo 2005 m. tapo, kuria skulptūras.
• 2009 m. kovo 20 d. mirė Vilniuje.

Žmona Aida Lėckienė.

Giimė 1934 m. gegužės 7 d. Kaune, spaustuvės darbuotojo šeimoje. Nelengvos gyvenimo sąlygos lėmė, kad paskutiniuosius gimnazijos metus iškeitęs į vakarines pamokas darbo jaunimo mokykloje, pradėjo dirbti kartu su tėvu spaustuvėje „Spindulys“ graveriu meno leidinių skyriuje. Baigęs vakarinę mokyklą įstojo į Maskvos poligrafijos institutą, tačiau netrukus grįžo į Kauną ir 1953 m. sėkmingai išlaikė egzaminus į tuometį Kauno politechnikos institutą. Čia, statybos fakultete 1959 m. įgijo inžinieriaus – architekto specialybę. Pastebėtas ir vertintas dėstytojų kaip vienas kruopščiausių ir talentingiausių studentų. Studijų metais kartu su architektūros palikimo tyrinėtojais A. Lėckas dalyvavo apmatavimų stovyklose, suteikusiose galimybę geriau pažinti ir pamilti kultūros paveldą bei suvokti savo profesijos prasmę.

Profesinis architekto kelias prasidėjo nuo Panevėžio rajono architekto pareigų. (Tuo metu visoje respublikoje vykdytas „architektūros priežiūros stiprinimas“, skirtas tuometinių rajonų centrų, atskirų pastatų statybos, planavimo architektūrinei kokybei gerinti. Baigusieji architektūros studijas buvo skiriami rajonų vyriausiaisiais architektais. 1959 m. Kauno politechnikos instituto architektų laida tapo pirmąja, kurią palietė ši architektūros politika.) Pastarasis etapas A. Lėckui įsiminė daugiau kaip administracinio, o ne kūrybinio darbo laikotarpis. Vis dėlto dirbo sąžiningai ir kokybiškai, todėl po trijų metų buvo perkeltas į Panevėžio miesto vyriausiojo architekto vietą. Dirbdamas vyriausiuoju miesto architektu, buvo atsakingas už projektuojamus ir įgyvendinamus objektus, tačiau būtent šis tarnybos laikas A. Lėckui padėjo suvokti, ko iš tiesų jis ieško savo profesijoje. 1964 m. atsisakęs vadovaujančių pareigų rutinos su šeima grįžo į Kauną – tai tapo kūrybinės architektūrinės veiklos pradžia. Tuo metu bene vienintelė galimybė kurti naujos kokybės architektūrą buvo dalyvavimas architektūriniuose konkursuose, kurie A. Lėckui ir jo žmonai Aidai tapo vienu iš svarbiausių kūrybinės išraiškos būdų. Dirbdami kartu jie laimėjo prizus ne viename Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių rajonų detalaus išplanavimo konkurse ir netruko sulaukti vyresniųjų kolegų dėmesio.

Sparti miestų plėtra reikalavo neatidėliotinų ir profesionalių sprendimų, todėl didžiausios specialistų pajėgos darbavosi miestų planavimo baruose. Apie 1965 m. Vilniaus Miestų statybos projektavimo institute (MSPI) kūrėsi urbanistikos grupė, nemažai dėmesio skyrusi Palangos plėtros skatinimo darbams. Čia buvo pradėtas kurti Didžiosios Palangos plėtimo projektas, kurio esmę sudarė išilgai jūros kuriami kurortiniai kompleksai, atskirti miškų masyvų. Kompoziciniu Didžiosios Palangos centru turėjo tapti Vanagupės kurortas, kurio urbanistinės idėjos kūrimas buvo pasiūlytas jaunam, gabiam ir idėjų nestokojančiam kūrėjui A. Lėckui.

Atvykęs iš Kauno MSPI į Vilniaus urbanistikos skyriaus kolektyvą A. Lėckas ėmėsi darbo, lėmusio glaudžiai su Palangos kurortu susietą visą tolimesnį jo kūrybos kelią. 1967 m. jis parengė aštuonių poilsio kompleksų Vanagupės kurorto detalųjį planą, poilsio namų „Žilvinas“ (1969 m.), „Žilvinėlis“ (1970 m.) ir vilos „Voveraitė“ (1970 m.) Palangos mieste projektus. Vėliau su kolegomis projektavo poilsio kompleksus Vanagupėje, kur buvo įgyvendinti svarbiausi XX a. 8 – 9 deš. sukurti šio autoriaus darbai: 750 vietų žemdirbių poilsio namai „Linas“ (1975 m.), 250 vietų sanatorija „Palanga“ (1976 m.), Klaipėdos jūreivių poilsio bazė (1979 m.) ir atviro bei uždaro baseinų kompleksas (1984 m.).

Projektuojant „Žilviną“, inžinieriui K. Augustinui teko spręsti sudėtingus ilgų ir atvirų gembinių konstrukcijų įgyvendinimo uždavinius. Kūrybinis A. Lėcko braižas būsimam savo objektui teikė ne tik individualios architektūrinės, bet ir konstrukcinės išraiškos. Todėl tik talentingas inžinierius, drąsus ir pedantiškas žmogus (būtent toks ir buvo K. Augustinas, turėjęs ir idėjų, ir atlikimo gebėjimų) galėjo įgyvendinti erdvinius pastatų sprendimus bei sukurti išraiškingą architektūrinę – konstrukcinę visumą.

Iki 1992 m. dirbo MSPI projektų vyr. architekto pareigose. Po instituto reorganizacijos 1992 – 2005 m. dirbo vyr. architektu UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“, kur kartu su žmona A. Lėckiene parengė Plaušės (1993 m.) bei Kunigiškių (1994 m.) gyvenviečių detaliuosius planus. Besibaigiant aktyviai architektūrinei veiklai pasinėrė į vaizduojamąjį meną, 2007 m. pradėjo lankyti dailės užsiėmimus, 2008 m. – vitražo paskaitas ir iki gyvenimo pabaigos tapė, kūrė skulptūras. Buvo aistringas keliautojas, aktyvus bėgimų ir dviračių žygių dalyvis. Mirė 2009 m. kovo 20 d. Vilniuje.

Puikiai vertinamas bičiulių ir kolegų („tikras renesanso dvasios žmogus“) originalaus braižo kūrėjas buvo aukštai įvertintas ir valstybiniu lygiu. Penkiasdešimtmečio proga „Už nuopelnus architektūrai ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime“ 1984 m. A. Lėckui buvo suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio architekto garbės vardas, 1986 m. „už architektūrinius – statybinius sprendimus, įgalinusius sukurti išraiškingą ir originalų gydomąjį kompleksą su jūros vandens procedūromis Palangoje (Vanagupėje)“ jis tapo TSRS Ministrų Tarybos premijos laureatu, 65 – erių metų jubiliejui skirta aukščiausiojo laipsnio valstybės stipendija 1999 metams (buvo skiriama Lietuvos kultūrai ypač nusipelniusiems meno ir kultūros veikėjams). Septyniasdešimtmečio proga Lietuvos architektų sąjungos valdybos sprendimu 2004 m. suteiktas Architektūros Riterio ordinas.

• Ornitologinė stotis, Žuvintas, 1964 m.
• Vanagupės kurorto detalusis planas, Palanga, 1967 m.
• Prekybos centras „Girstupis“, Kaunas, 1968 m., su V. J. Dičiumi
• Poilsio namai „Žilvinas“, Palanga, projektas 1967 – 1968 m., įgyvendinimas 1969 m., su inžinieriumi K. Augustinu
• Poilsio namai „Žilvinėlis“, Palanga, 1970 m.
• Vila „Voveraitė“, Palanga, 1970 m.
• 750 vietų žemdirbių poilsio namai „Linas“, Palanga, 1975 m.
• 250 vietų sanatorija „Palanga“, 1976 m.
• Klaipėdos jūreivių poilsio bazė, Palanga, 1979 m.
• Atviro ir uždaro baseinų kompleksas, Palanga, 1984 m.
• Plaušės gyvenvietės detalusis planas, Palanga, su architekte A. Leckiene, 1993 m.
• Kunigiškių gyvenvietės detalusis planas, Palanga, su architekte A. Leckiene, 1994 m.

• Algimantas Lėckas: tapyba (sud. Aida Lėckienė, Donaldas Andziulis). – Vilnius: Ex Arte, 2009. – 76 p.: iliustr. – ISBN 978-609-8010-04-6