Vytautas Steponas Janavičius

Vytautas Steponas Janavičius (1924 m. sausio 19 d. Kaunas – 1995 m. liepos 27 d. Sidnėjus, palaidotas Aleksandrijoje, prie Šiaulių) – Lietuvos rašytojas.

Kilęs iš dvarininkų Janavičių giminės. Senelis Vincas Janavičius – Vladimiro Zubovo ūkio administratorius, vienas iš Markso ir Engelso „Kapitalo“ leidimo lenkų kalba finansuotojų, nuo 1911 m. Aleksandrijos dvaro savininkas. Tėvas – inžinierius Vytautas Janavičius. TSRS okupavus Lietuvą dvaras buvo konfiskuotas, šeima iškeldinta.

1941 m. birželio 20 d. Kaune suimtas ir išvežtas į Lukiškių kalėjimą, po kelių dienų vežtas į Rusiją, bet geležinkelį subombardavus paleistas. 1941–1943 m. Vilniaus universitete studijavo mediciną. 1943–1945 m. tarnavo vokiečių karinėse oro pajėgose. 1946–1949 m. Freiburgo universitete studijavo ekonomiką. 1950 m. išvyko į Australiją. Dirbo dažytoju.

Romane „Pakeliui į Atėnus“ panaudodamas graikų mitologijos motyvus heroizmui suteikė šiuolaikinio žmogaus intelektinės refleksijos bruožų. Filosofinę ir dorinę problematiką plėtojo apsakyme „Laukas sūnui“ (1970 m.), pjesėje „Aukso puodas“ (išsp. 2004 m.) Romane Nevykėlio užrašai pavaizdavo Antrojo pasaulinio karo metų įvykius Lietuvoje. Parašė prustiško stiliaus autobiografinį romaną „Vaikystė“ („Literatūros lankai“, 1952 m., Nr.1, 1953 m., Nr.2, Jono Staniškio slapyvardžiu; nebaigtas), eilėraščių anglų kalba. Kūrybai būdingas modernus meninis pasakojimas, savitas lietuvių literatūroje psichoanalizės ir mito suaktualinimas. Tk

• Pakeliui į Atėnus, 1962 m., 2 leid. Vilnius, 1992 m.
• Kelionė į mėnulį (Journey to the Moon) 1971 m.
• Nevykėlio užrašai, 1975 m.
• Raštai, Vilnius, 2004 m.