Vytautas Rubavičius

Vytautas Rubavičius (g. 1952 m. liepos 15 d. Klaipėdoje) – Lietuvos poetas, publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas, vertėjas. 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatas.

1975 m. Vilniaus universitete baigė astrofiziką. Dirbo filosofijos, sociologijos ir teisės institute, redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju. Nuo 1999 m. dirba Kultūros ir meno institute. 2001 m. Filosofijos mokslų daktaras.

2012 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas.

Daktaro disertaciją „Postmoderniojo diskurso hermeneutiškumas ir „estetiškumas“ apgynė 2001. Moksliniai tyrinėjimai apima įvairias filosofinės hermeneutikos, dekonstrukcijos, postmodernaus kapitalistinio būvio, vartojimo visuomenės ir kultūros, urbanistikos, eurointegracijos, nacionalinio tapatumo, kultūrinės atminties ir naujųjų medijų sritis. Teorinės įžvalgos ir tyrinėjimų rezultatai išdėstyti moksliniuose žurnaluose skelbtuose straipsniuose, kolektyviniuose rinkiniuose ir dvejose monografijose. Dalyvavo trijuose projektiniuose tyrimuose, gvildenusiuose tam tikrus eurointegracijos vyksmo aspektus bei to vyksmo keliamus iššūkius ir nacionalinio tapatumo kaitos ypatumus. Įvairių institucijų kviečiamas įvertinti projektus, 2007 prisidėjo Lietuvos mokslų tarybos užsakymu kuriant nacionalinę humanitarinių tyrimų programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“. Dviejų mokslinių žurnalų redkolegijų narys. 1981-aisiais priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Poezijos knygų, esė, straipsnių ir recenzijų rinkinių autorius.

Mokslinių tyrimų sritys: postmodernusis filosofinis diskursas, filosofinė hermeneutika, komparatyvistinė kultūrologija, kultūrų sąveika globalizacijos sąlygomis, kultūra ir vartojimas.

„V. Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“, savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą, nuvesdama į  gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“. Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“. Tam tikru požiūriu Vytauto Rubavičiaus poetinę raišką galima buvo apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo“ (Antanas A. Jonynas).