Vytautas Narutis

Vytautas Narutis (g. 1957 m. balandžio 18 d. Vilnius) – Lietuvos skulptorius, pedagogas.

Baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1981 m. skulptūrą Lietuvos dailės institute, mokytojai Konstantinas Bogdanas, Gediminas Jokūbonis.

Nuo 1981 m. Lietuvos dailės instituto Kauno fakulteto (nuo 1991 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutas) dėstytojas, docentas, 1991–1992 m. Dailės pagrindų katedros vedėjas.

Iš granito, bronzos, betono, metalo, ketaus sukūrė dekoratyvinių skulptūrų („Katinas“ 1983 m., „Muzikantas“ 1985 m. ir „Motina“ 1988 m. – Martyno Mažvydo Klaipėdos skulptūrų parkas; „Saulės takas“, „Vartai“ 1990 m., „Šventė“ 1994 m., „Sagos“ 2005 m. – Kaunas; „Ledynmečio avys“ 1998 m., „Akmens bokštas“ 1999 m. – Juodkrantė; „Asteroido žiedas“ 2002 m., „Verbų sekmadienis“ 2003 m., „Raštai“ 2004 m. – Ž. Lipšico skulptūrų parkas, Druskininkai), paminklų (Aleksandras Stulginskis, 1995 m., Kauno prezidentūra), antkapinių paminklų (Mykolas Songaila, Mykolas Žilinskas, 1992 m. – Petrašiūnų kapinės), paminklinių lentų (Kazys Grinius, 1991 m., Adomas Mickevičius, 1999 m. – Kaunas), fontaną „Šunys“ – Kauno rotušės aikštė.

Kūryboje improvizuoja senųjų kultūrų (Egiptas, actekai, inkai) ir moderniojo meno temomis. Ankstyviesiems kūriniams būdingas formų racionalumas, konstruktyvumas, vėlesniems – grakštumas, išraiškingumas, monumentali raiška, skulptūrinių formų darna, apibendrintos formos. Nuo 1981 m. dalyvauja parodoje, kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus.

1987 m. V. Narutis sukūrė vieną sėkmingiausių savo kūrinių „Šunys“. Ši funkcinę reikšmę (geriamojo vandens fontanėlis) turinti skulptūra įkomponuota Kaune, prie Ryšių muziejaus Rotušės aikštėje. Pagrindiniu siužetiniu motyvu joje tapo du budrūs šunys, pasak istorijos, saugoję čia apsistojusio imperatoriaus Napoleono miegą. Rausvas granitinis konstruktyvių formų fontano pagrindas derinamas su realistiškai traktuotomis bronzinėmis šunų galvomis ir kojų atliejomis. Taigi kūrinyje gretinamos priešybės: funkcionalumas ir vaizduojamumas, dvi skirtingos medžiagos, abstrakti lygaus granito plastika bei realistinių bronzos detalių preciziškumas.

Kitas V. Naručio žymus kūrinys – taip pat pamėgtas daugelio kauniečių. Tai Centro-Žaliakalnio laiptų skulptūros „Saulės takas“ (1990 m.). Laiptų terasose išdėstytas trijų skulptūrų ansamblis, sėkmingai pritapęs prie stilingos prieškario architektūros ir natūraliai įaugęs į miesto visumą. Pasak dailininko, Kaunas tarsi turi specialų laiptų statusą. Vien į Žaliakalnį veda garsūs Dzūkų, Kauko, Pelėdų laiptai. Galvojant apie tokio kūrinio meninį sprendimą, aktualus tampa skulptūrų santykis su supančia erdve (gamta, pačiais laiptais, aplinkiniais pastatais), tinkamo mastelio, dydžių, medžiagų suradimas. Ne veltui laiptų skulptūroms panaudotas betonas, ypač tinkantis monumentaliai formai bei architektoniškai stilistikai. Pasak autoriaus, laiptai turi savo pradžią ir pabaigą. Tai tarsi etapas. Jų siužetą inspiravo vaikystės pasakos idėja – kopimas į kalną. Pirmiausia tam reikia pasiryžimo. Paskui atsiranda kelio sunkumai, ir tik galiausiai – pergalė. Todėl „laiptuose“ išskiriamos trys zonos, jas atitinkamai simbolizuoja trys skulptūros.