Vytautas Daugirdas

Vytautas Daugirdas lenk. Witold Dowgird
Daugirdai (giminė)
Daugirdų giminės herbas Gulbė
Gimė:	1901 m. liepos 26 d. Plemborgo dvaras, Ariogalos valsčius, Kėdainių apskritis
Mirė:	1983 m. rugsėjo 16 d. (82 metai) Lodzė, Lenkija
Tautybė:	Lietuvos lenkas
Tėvas:	Tadas Daugirdas, h. Gulbė
Motina:	Kazimiera Daškevičiūtė, h. Kaributas
Sutuoktinis(-ė):	Eugenija Račkovska
Vaikai:	Aleksander Lech, Kazimierz
Veikla:	Dramos teatro aktorius, režisierius

Vytautas Daugirdas (lenk. Witold Dowgird; 1901 m. liepos 26 d. Plemborgo dvare, Ariogalos valsčiuje, Kėdainių apskrityje – 1983 m. rugsėjo 16 d. Lodzėje, Lenkijoje) – kilęs iš lietuvių-žemaičių Daugirdų giminės, Lietuvos ir vėliau Lenkijos dramos teatro aktorius, režisierius.

Gimė bajorų šeimoje, Plemborgo dvare (dab. gyvenvietė Plembergas). Tėvas – Tadas Daugirdas (g. 1852 – m.1919), Žemaičių bajoras, herbas Gulbė,- archeologas, dailininkas, etnografas, muziejininkas. Motina – Kazimiera Daškevičiūtė, herbas Kaributas (g. 1859 – m. 1942) – kunigaikščio Kaributo Algirdaičio giminės palikuonė – atsidavė Plemborgo dvaro ir ūkio valdymui, rūpinosi vietinių kaimo žmonių kultūra ir socialine gerove. Vytautas namie įgijo pradinių mokslo žinių, nuo mažumės kalbėjo lietuviškai – su tėvu, lenkiškai – su mama, rusų, vokiečių ir prancūzų kalbų pramoko iš užsieniečių guvernančių.

Vytautas Daugirdas iki 1915 m. mokėsi Rygoje. Vėliau Charkove, Odesoje ir galiausiai Bydgoščiuje, kur baigė gimnaziją ir buvo priimtas į Bydgoščio Dramos teatro mokyklą, kuriai tuo metu vadovavo 1921–1922 Vanda Semaškova. V. Daugirdas Bydgošičiaus teatre jau 1923–1925 m. dirbo aktoriumi ir vadybininku. 1925–1926 m. teatro sezoną V. Daugirdas vaidino spektakliuose Lenkijos Dramos Teatre, Katovicuose. V. Daugirdas pasirodė Pšechodnios vaidmenyje spektaklyje „Ponas viršinikas – tai aš“ pagal Moncėjaus pjesę („Pan naczelnik to ja“ Monceya), vaidino tarną Č. Dikenso pjesės „Svirplys už kamino“ pastatyme.

1926 m. Vytautas Daugirdas grįžo į Lietuvą. Čia jis įkūrė mėgėjišką lenkišką teatrą Kaune, kuriam pats vadovavo ir kuriame jis pats vaidino bei buvo spektaklių režisieriumi iki 1940 m. Vytauto Daugirdo vadovaujamas teatras iki 1936 m. spektaklius statė Kaune, o nuo 1936 m. keliavo po Lietuvos miestelius ir kaimus. Nuo 1941 m. Vytautas Daugirdas pradėjo dirbti režisieriaus asistentu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o vėliau jau pats režisavo šiame teatre Franco Leharo operečių „Linksmoji našlė“ ir „Liuksemburgo Grafas“ pastatymus.

Per Antrąjį pasaulinį karą Vytautas Daugirdas dirbo tarnautoju Kauno statybos įmonėje. 1944 m. V. Daugirdas grįžo į sceną, šį kartą jis buvo conférencier (pranešėjas) mėgėjiškoje estrados teatro trupėje. Kai tik buvo atnaujinta Kauno valstybinio muzikinio teatro veikla, V. Daugirdas grįžo į savo režisieriaus pareigas jame.

1945 m. V. Daugirdas persikėlė gyventi į Lenkiją, ten trumpai (rugsėjo-spalio mėn.) dirbo Balstogės dramos teatre. Vėliau jis vėl subūrė savo Kauno Lenkiškojo teatro trupę ir įsteigė dramos teatrą Luke (lenk. Ełk), kuriam pats ir vadovavo 1945–1946 m. Nuo 1946 kovo mėn. V. Daugirdas prisijungė prie Gdynės miesto Komedijos teatro. 1946–1947 metų sezonais V. Daugirdas dirbo Lenkijos teatre Bydgoščiuje, vienas jo sukurtų vaidmenų buvo kapitonas – Aleksandro Fredro „Poniose ir husaruose“. 1947–1949 metų sezonais V. Daugirdas dirbo Žeromskio teatre, Kelcuose. Čia jis vaidino kapitoną – Jacinto Benaventes pjesėje „Interesų ratas“.

Vėlesniais metais Vytautas Daugirdas atsistatydino iš profesinės scenos, apsigyveno su šeima Lodzėje ir dirbo režisieriumi vietiniuose mėgėjiškuose teatruose. Nuo 1964 m. V. Daugirdas ruošė proginius scenizuotus pastatymus Lodzės miesto klubams, gamyklų kolektyvų patalpose. 1978 m. gegužės 19 įvyko Lenkijos televizijos teatro premjera spektaklio „Tyla“: autorius Stanislovas Bžozovskis, pastatymas Vytauto Daugirdo, režisierė Izabelė Civinska. Vėlesniais metais V. Daugirdas režisavo mėgėjiškus teatrus taip pat ir Olštyne, Petrakave, Volbože (lenk. Wolbórz), Bžezinuose.

Teatras

Televizija

• Biografija

• Almanach Sceny Polskiej 1983/84. Tom XXV. s.230-231. Wydawnictwa Artystyczne i Filmowe – Warszawa 1987.