Vladas Baltrušaitis

Vladas Baltrušaitis (1912 m. liepos 14 d. Žindaičiuose, Jurbarko valsčius, dab. Jurbarko raj. – 1975 m. liepos 27 d. Čikagoje, 1998 m. spalio 21 d. palaikai pervežti į Lietuvą ir palaidoti Jurbarko kapinėse) – lietuvių dainininkas (baritonas), pedagogas, vargonininkas, chorvedys.

Lietuvoje

Tėvas Vincas Baltrušaitis turėjo gražų bosą ir buvo žinomas parapijos giesmininkas bei dainininkas. Šituos privalumus paveldėjo ir jo sūnus Vladas. Mokydamasis Jurbarko gimnazijoje, dainavo chore ir giedojo bažnyčioje, pas vargonininką Joną Pocių mokėsi skambinti fortepijonu ir vargonuoti. Muziko Benedikto Vasiliausko raginamas ir materialiai remiamas 1932 m. nuvyko į Kauną ir buvo priimtas į Kauno konservatorijos solinio dainavimo klasę (dėst. O. Marini ir E. Vittingas). Fortepijono mokėsi pas Aleksandrą Kačanauską, o chorvedybos – pas Julių Štarką. Kompozitorius Jonas Dambrauskas priėmė į Kauno Įgulos bažnyčios chorą, dainavo vyrų vokaliniame oktete, nuo 1934 m. – vyrų kvartete (vadovas Jonas Byra).

Baigęs studijas, 1937–1942 m. buvo Valstybės teatro solistas – sukūrė daug vaidmenų klasikinėse operose. 1938–1939 m. – Marijampolės mergaičių gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, tuo pat metu vadovavo ir Kauno jėzuitų bažnyčios chorui, 1939–1942 m. – Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų chorui, surengė koncertų, giedojo Kauno Įgulos bažnyčioje. 1942–1944 m. – Vilniaus miesto teatro operos solistas, vadovavo M. K. Čiurlionio ansamblio vyrų chorui, kaip solistas dalyvavo ir koncertuose.

Vokietijoje

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, trumpai vadovavo Regensburgo katedros berniukų chorui. 1945–1946 m. buvo Tūbingeno lietuvių stovyklos bažnytinio choro ir vyrų okteto vadovas. Vėliau prie choro prisijungė ir šokėjai – koncertavo kaip dainų ir šokių ansamblis. Mišrųjį chorą išmokė lietuvių kompozitorių dainų: Juozo Naujalio „Jaunimo giesmė“ ir „Lietuva brangi“, Miko Petrausko „Neverkit pas kapą“, Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, Juozo Neimonto „Pasisėjau žalią rūtą“, Stasio Šimkaus „Oželis“, surengė koncertų.

1947 m. vasario 25 d. Detmolde su lietuvių menininkais pabėgėliais pastatė Džoakino Rosini operą „Sevilijos kirpėjas“ ir atliko Figaro vaidmenį (dirigavo Aleksandras Kučiūnas). Opera buvo parodyta ir kituose Vokietijos miestuose. Gyvendamas Augustdorfe, dėstė muziką lietuvių gimnazijoje veikusiuose vaikų darželių auklėtojų kursuose Detmolde, vadovavo stovyklos chorui, vargonininkavo bažnyčioje. Nuo 1948 m. vargonininkavo koplyčioje ir vadovavo nedideliam moterų chorui Oldenburge.

JAV

1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Los Andžele. Iš pradžių talkino Antanui Skriduliui mokant Šv. Kazimiero lietuvių parapijos chorą, o 1951–1953 m. vadovavo paties suorganizuotam Stasio Šimkaus vyrų chorui. 1953–1958 m. buvo Šv. Jurgio lietuvių parapijos vargonininkas ir choro vadovas Čikagoje. Naujais balsais papildė bažnyčios mišrųjį chorą, išmokė daug giesmių ir lietuvių kompozitorių dainų. Parengė Carlo Rossini „Requiem“ (1957 m.) ir F. Gruberio „Mišias“ (1958 m.), subūrė berniukų chorą, bažnyčioje rengė vokalinės ir instrumentinės muzikos koncertus.

Suorganizavo 40 dalyvių ateitininkų mišrųjį chorą. 1954 m. pradėjo vadovauti Čikagos vyrų chorui „Vytis“. 1955 m. balandžio 24 d. Marijos aukštesniosios mokyklos salėje įvyko choro kūrybinės veiklos 5-mečio paminėjimas ir naujojo dirigento debiutas. Pirmojoje koncerto dalyje skambėjo Aleksandro Kačanausko, Juliaus Gaidelio, Juozo Naujalio, Broniaus Budriūno ir kitų autorių dainos, o antrojoje – chorai iš Džiuzepės Verdi, Richardo Vagnerio, J. Offenbacho ir Artūro Rubinšteino operų. Choras išmoko apie 130 kūrinių ir surengė 65 koncertus. Dainavo Čikagoje, Klyvlende, Rokforde, Toronte ir Hamiltone, dalyvavo 1956 m. I-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Čikagoje.

Pasirinkęs Dž. Verdi operą „Rigoletto“, atgaivino Čikagos lietuvių operą. Jis buvo operos statytojas, režisierius ir solistas – atliko Rigoletto vaidmenį. Pirmieji operos spektakliai vyko 1957 m. kovo 30 ir 31 d. (dirigavo Aleksandras Kučiūnas), opera parodyta ir Toronte. Subūrus mišrųjį chorą, 1958 m. kovo 15, 16, 22 d. Čikagoje V. Baltrušaičio pastangomis pastatyta Šarlio Guno opera „Faustas“.

1958–1966 m. vargonininkavo ir vadovavo chorui Švč. Marijos Apreiškimo lietuvių parapijoje Brukline. Chorą (19 moterų ir 16 vyrų) išmokė nemaža įvairių kūrinių, dainavo daugelyje tautinių renginių Niujorke, Filadelfijoje, Vašingtone ir kitur. Metus dėstė dainavimą Maironio šeštadieninėje mokykloje.

1963 m. suorganizavo 30 vyrų chorą Niujorke ir jam vadovavo iki 1967 m. Pirmasis choro koncertas surengtas 1964 m. gegužės 24 d., o antrasis – 1965 m. gruodžio 4 d. Skambėjo 22 autorių dainos, chorai iš Džiuzepės Verdi operų. Parapijos mišrusis ir vyrų chorai 1966 m. rugsėjo 3 – 5 d. dalyvavo religiniame kongrese Vašingtone, giedojo katedroje, kur atliko Jono Dambrausko „Maldą už Tėvynę“, Konrado Kavecko „O, Kristau, pasaulio valdove“, Česlovo Sasnausko „Marija, Marija“. Atskirą koncertą surengė vyrų choras. Jis išleido ir savo plokštelę.

Nuo 1967 m. – Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių parapijos vargonininkas ir choro (19 moterų ir 24 vyrai) vadovas Čikagoje. Čia subūrė ir berniukų chorą, kuris išmoko B. Markaičio „Bendruomenės mišias“. Didysis mišrusis choras parengė Th. de la Hache Šv. Liudviko mišias, 1969 m. pastatė Č. Sasnausko „Requiem“ – atliko Marquette Parko ir Cicero bažnyčiose koncertuose žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1972 m. birželio 18 d. Marquette Parko bažnyčioje atliko L. Cherubini „Requiem“. Chorą išmokė apie 40 giesmių ir nemaža dainų, parengė 1971 m. 4-ajai JAV ir Kanados lietuvių dainų šventei Čikagoje. Chorai talkindavo operų spektakliams, pats dirigentas reiškėsi ir kaip solistas – 1970 m. dar atliko vienuolio Melitone vaidmenį Dž. Verdi operoje „Likimo galia“.

V. Baltrušaitis nuo 1953 m. buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, šios sąjungos Niujorko–Niu Džersio provincijos narys, 1956 m. – 1-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės Čikagoje jungtinio vyrų choro dirigentas.

1996 m. išleista muzikologės Jūratės Vyliūtės knyga „Vladas Baltrušaitis“.