Quick Facts
Libra
Biography
| Mečislovas Jurevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1927 m. spalio 29 d. Mimaičiai, Šakynos valsčius, Šiaulių apskritis |
| Mirė | 1999 m. lapkričio 13 d. (72 metai) Šiauliai |
| Veikla | Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
 Vikiteka | Mečislovas JurevičiusVikiteka |
Mečislovas Jurevičius (1927 m. spalio 29 d. Mimaičiai, Šakynos valsčius, Šiaulių apskritis – 1999 m. lapkričio 13 d. Šiauliai) – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjas.
Biografija
1944–1945 m. Kęstučio apygardos partizanas, gavo Tankiuko slapyvardį. „Amerikos balsui“ pradėjus skelbti apie galimą Lietuvos išlaisvinamąjį karą, gavo užduotį pasitraukti iš partizanų būrio, kad tarnaudamas sovietinėje armijoje agituotų karius galimo karo atveju pereiti išlaisvintojų pusėn. 1950 m. spalio 11 d. už tokią agitaciją kariuomenėje ir dalyvavimą partizaninėje veikloje buvo suimtas. 1950 m. gruodžio mėn. Karinio tribunolo nuteistas, iki 1956 m. kalintas Džezkazgano lageryje. 1958 m. grįžo į Lietuvą, dirbo statybose darbininku, dažytoju Aklųjų kombinate. Nuo 1972 m. platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, „Aušrą“, „Rūpintojėlį“, „Chronika tekuščich sobytij“ ir kitus pogrindinius leidinius. Daugelis šiauliečių iš jo gausios bibliotekos gaudavo pasiskaityti beveik visus S. Šalkauskio raštus, Solovjovo, Solženycino knygas, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, prieškario nepriklausomos Lietuvos periodinius leidinius. Neturėdamas jokių mokslo baigimo pažymėjimų buvo šviesos skleidėjas daugeliui mokslininkų, studentų, eilinių šiauliečių.
Priklausė Eucharistijos bičiulių būreliui, 1973 m. ir 1979 m. organizavo jaunimo eitynes į Kryžių kalną, 1979 m., 1980 m. – į atlaidus Šiluvoje. Iki 1976 m. per 5 antpuolius sunaikinta per 6000 kryžių, dažnai nebepaliekant nė vieno, tačiau Eucharistijos bičiulių ir ypač M. Jurevičiaus pastangomis, nežiūrint stropios KGB priežiūros, atsirasdavo vis nauji kryžiai, kuriuos, anot paties Mečislovo, nešė ne 19 žmonių, o visa Lietuva. Nors kryžius kartais stovėjo tik kelias valandas, bet, kaip juokaudavo Mečislovas, jį išrovus likdavo šaknys, iš kurių ataugdavo nauji kryžiai, o Kryžių kalną išgarsinę ne tiek tykintieji, kiek saugumiečiai savo persekiojimais.
Už tokią veiklą jį aršiai puolė ir niekino komunistinė spauda. 1975 m. atleistas iš darbo Aklųjų kombinate be teisės gauti geresnį darbą už tai, kad per šv. Kalėdas nuėjo ne į darbą, o į bažnyčią, nors buvo prašęs leisti atidirbti už tą dieną kitomis dienomis, rašė peticijas LKP CK I sekretoriui P. Griškevičiui, TSRS Aukčiausiosios Tarybos Prezidiumui, TSKP CK.
Nuo 1979 m. Lietuvos Helsinkio grupės narys, pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą, daugelį grupės dokumentų. Sovietinio saugumo pareigūnų ne kartą sulaikytas, tardytas.
1981 m. kovo 25 d. po eilinės kratos ir valdžiai nepageidaujamos literatūros konfiskavimo suimtas. 1981 m. birželio 25 – 26 d. Vilniuje Aukščiausiasis teismas „išnagrinėjo“ M. Jurevičiaus baudžiamąją bylą. Nuteistas 3 metams pataisos darbų griežto režimo lageriuose. Baigiamajame žodyje M. Jurevičius pasakė:
| - Ačiū. Tai garbė Dievui ir Lietuvai! Atėjus į valdžią rusams, buvau neteisingai apšmeižtas ir teisiamas be liudininkų. Man buvo paskirta 25 metai laisvės atėmimo, o po 6 metų byla peržiūrėta ir buvau išteisintas. Mane išleido į laisvę, nes pripažino, kad tai Stalino klaida. Argi aš, būdamas 14 metų, galėjau vaikščioti su šautuvu ir vadovauti kažkokiam būriui? O dabar, po 30 metų, vėl esu teisiamas ne už chuluiganizmą, ne už žmogžudystę, o už religiją. Už tai, kad sakau tiesą jums į akis, kad neatsisakau savo įsitikinimų. Už tai kentėsiu 3 metus kalėjime, jei ten manęs nenužudys. Būsiu kartu su žmogžudžiais ir chuliganais, nors politiniams kaliniams turėtų būti atskira kolonija. Šiuo metu, tiktai kitame Lietuvos mieste, teisiamas mano draugas, su kuriuo dalyvavome toje pačioje eisenoje (Širvintose teistas inž. Vytautas Vaičiūnas. Red. past.). Tai dar kartą įrodo jūsų bailumą ir nesąmoningai plečia religijos propagavimą, nes už teismo salės durų ir čia, ir ten renkasi mano ir jo draugai. Jie į salę neįleidžiami, nors teismas laikomas atviras. Salėje tik pagal sąrašą įleisti mano giminės, o visi kiti samdyti žiūrovai, saugumo agentai, tame tarpe dauguma rusai, kad nieko nesuprastų. Ir tarp liudininkų nebuvo nė vieno tikinčiojo, visi saugumo darbuotojai ir komunistai. Taip mane teisia mažuma. Net patys marksistai yra surinkę duomenis, kad Lietuvoje yra 30 procentų bedievių ir 70 proc. tikinčiųjų. Ši bedievių mažuma ir teisia mane, nes bijomasi daugumos, bijomasi visų tikinčiųjų. Jei žmogus tikintis, jis bus savo krašto patriotas, tuo sunkiau jį nutautinti. Visos mūsu maldininkų eisenos ėjo ne su antitarybiniais šūkiais ar chuliganiškais ketinimais, bet su mintimi širdyje – už lietuvių tautos blaivybę ir dorą. Ėjo daug jaunimo ir vaikų. O jeigu visas jaunimas tikėtų į Dievą, Lietuvoje būtų mažiau žmogžudysčių, paleistuvavimo ir girtuoklystės. Aš labai džiaugiuos, kad mane laikote vienu iš organizatorių. Man tai didelė garbė paprastam darbininkui, baigusiam 4 klases. Jūs logiškai pagalvokite, argi įmanoma suorganizuoti tūkstantinę žmonių minią iš visos Lietuvos, jeigu niekas eiti nenorės. Čia žmonės ėjo savo noru, rizikuodami, kad gali būti už tai teisiami. O pažiūrėkime, kas eina į Gegužės 1-osios demonstraciją: saujelė komunistų ir visi kiti, kurie grasinami administracinėmis baudomis, jei nedalyvaus demonstracijoje. – Jūs mane teisiate už religiją, ačiū jums! Tai tik įrodo, kad Lietuvoje atgimsta tikėjimas. Man didelė garbė sėdėti tame pačiame suole, kuriame sėdėjo Stanelytė, Sadūnaitė, Kovaliovas, Skuodis. Ir aš prašau teisėją nemažinti man bausmės, o duoti 3 metus griežto režimo kolonijoje, kaip prašė prokuroras. Nors ši bausmė man lygi mirčiai, mano sveikata labai pablogėjo (kalėjime niekas nekreipė dėmesio į mano prašymą leisti nueiti pas gydytoją), aš džiaugiuosi, kad už tai esu teisiamas.– Aš jums nekeršysiu, o melsiuosi už jus, kad jūsų vaikai nenueitų blogu keliu. Aš pasiruošęs kentėti už tai, kad visi žmonės pradėtų tikėti į Dievą, ir kad mano teismas atvertų akis ne vienam bedieviui. Albertas Griganavičius. Tikėjimo ir Tėvynės laisvės gynėjas. In memoriam |
Iki 1984 m. kalintas Čeliabinsko lageryje ir ne tik kantriai kentė nepelnytą bausmę, bet buvo doros, žmogiškumo ir tvirtumo pavyzdys kitiems kaliniams, kurių dauguma buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Grįžęs iš kalėjimo ir gavęs iš bendraminčių nedidelę piniginę pašalpėlę nupirko lašinių, dešros ir nusiuntė į kalėjimą vienam jaunam žmogžudžiui – recidyvistui. Mečislovo paaiškinimas: „Jis per visą savo buvimo kalėjimuose laiką nėra gavęs nė vieno laiško, nė vieno siuntinio. Jo niekas nemylėjo. Jei būtų sutikęs jį mylinčių žmonių, nebūtų tapęs nusikaltėliu“. 1984 m. grįžo į Lietuvą, toliau dalyvavo pasipriešinimo sovietiniam režimui sąjūdyje, platino LKBK.
Lageriai galutinai palaužė Mečislovo Jurevičiaus sveikatą, bet nepalaužė jo įsitikinimų ir neatgrąsė nuo patriotinės veiklos. Pirmasis infarktas jį ištiko Karaliaučiuje, kai buvo nuvykęs ginti ten tarnaujančių Lietuvos jaunuolių nuo sovietinės armijos „diedovščinos“ ir kitų persekiojimų.
Jo nuopelnų pripažinimas atėjo kitais keliais. 1975 m. iš popiežiaus Jono XXIII ir 1990 m. iš popiežiaus Jono Pauliaus II gavo ypatinguosius apaštališkuosius palaiminimus.
Atsisveikindamas su garbinguoju žmonių teisių, tikėjimo ir laisvės gynėju Mečislovu Jurevičium Ginkūnų kapinėse kunigas Robertas Grigas kalbėjo, kad, pereinant Lietuvai į kitą, būtent, dvasinio, moralinio pasipriešinimo fazę, Mečislovo pasėta sėkla sudygo. Ją sudaigino Eucharistijos bičiuliai, kuriems priklausė Mečislovas Jurevičius, jo platinama „Katalikų bažnyčios kronika“, maldingos kelionės, gaivinamas Kryžių kalnas.
Įvertinimas
- 1999 m. Vyčio kryžiaus 3 laipsnio ordinas.