Matas Giedraitis

Matas (Motiejus) Giedraitis (tarp 1480 ir 1490 m. Giedraičiai – 1563 m. Videniškiai) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinis veikėjas, diplomatas.

Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės, plėtojo senelio ir tėvo Baltramiejaus Vaitkevičiaus Giedraičio XV a. pab. pradėtą Giedraičių giminės Videniškių šaką. Manoma, pirmoji žmona buvo kunigaikštytė Ona Krošinska, su kuria turėjo 4 sūnus: Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, administratorių Martyną Marcelį (Marcelalį) Giedraitį, Kauno pakamarį Kasparą (m. 1601 ar 1602 m.) ir Zigmantą (m. prieš 1584 m.). Save jie vadino ir Daumantais: XIV a. Videniškiuose gyveno didžiūnas Daumantas. 1547 m. paveldėjo senelio Jono Mlekaus dvarą Vilniuje, Neries dešiniojoje pakrantėje. Antroji žmona Zofija Narbutaitė (ją vedė 1556 m.) vyrui užrašė prie Bernardinų vienuolyno sklypą su pastatais. Žemės valdos: Giedraičiai, Bijutiškis, Bistryčia, Nemenčinė, Lietuvos šiaurės rytuose – Mlekų žemėje, jam priklausė Svieriai.

Mūrinių Videniškių dvare, kuris jo laikais tapo pagrindiniu giminės centru, pastatydino rezidencinę sodybą, Šv. Trejybės bažnyčią, kurią 1549 m. paskyrė Vilniaus dominikonams, įkūrė Videniškių miestelį..

1507 m. ir 1544-1560 m. minimas kaip Maišiagalos ir Kernavės seniūnas. Buvo artimas Bonos Sforcos dvarui. Nuo 1557 m. Giedraičių vėliavininkas, nuo 1560 m. Vilniaus vietininkas, nuo 1562 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų maršalka.

1551 m. vadovavo pasiuntinybei į Maskvą. Šią kelionę aprašė rašinyje „Apie būdą priimti pasiuntinius pas maskvėnus“ (lot. De modo recipendi oratores apud Moscavitas); išspausdintas, spėjama, ne visas, Olauso Magnuso rinkinyje „Pasakojimai apie šiaurės gentis“ (Historiae de gentibus septentrionalibus, 1555 m., 2 leid. 1562 m.). Kiek anksčiau, tikriausiai jo iniciatyva, buvo surašyta Giedraičių kunigaikščių genealogija, išdėstyta M. Strijkovskio kronikoje.