Kristupas Lokys

Kristupas Lokys (1860 m. gruodžio 8 d. Nelaimiškiai, Tilžės apskr. – 1921 m. birželio 27 d. Vanagai prie Priekulės) – Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, misionierius, lietuvių raštijos darbuotojas.

1885–1888 m. mokėsi Gosnerio misionierių mokykloje Berlyne, išmoko anglų kalbą, gerai mokėjo Indijos hindi, mindari ir gauvari tautų kalbas. 1888–1913 m. (su 1903–1904 m. pertrauka) evangelikų liuteronų misionierius Indijoje. Vietos gyventojus mokė agrotechnikos, jiems organizavo labdarą, įsteigė ligoninę, parodomąjį ūkį, pastatydino užtvanką. Jos vietoje vėliau pastatyta didelė užtvanka pavadinta jo vardu. 1904 m. jo iniciatyva Mažojoje Lietuvoje įsteigta „Sandoros“ draugija, 1904–1939 m. leistas laikraštis „Pagalba“. 1903 m. išleido giesmynėlį „Pasiuntinystės giesmės“, knygą „Gera roda wierno prieteliaus ir brolio Kristuje“. Ragino ugdyti lietuvių kultūrą; iš viso parašė 16 religinio turinio knygų.

1914 m. buvo grįžęs atostogų, bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir teko likti savame krašte. 1914–1921 m. kunigavo Vanaguose Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. Tarp jaunimo plėtojo tautinę ir religinę veiklą, dalyvavo steigiant „Eglės“ draugiją, kurioje dalyvavo ir būsimoji rašytoja Ieva Simonaitytė. Rašė į lietuvių spaudą, vienas pirmųjų rašė ir apie Indiją, smerkė kolonizatorius britus. Spaudoje, susirinkimuose 1919 m. reikalavo Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos; dėl tautinės veiklos valdžios ir dvasinės vyresnybės persekiotas. Nuo 1921 m. „Ryto“ leidybos bendrovės narys.