Konstantinas Nekvedavičius

Konstantinas Nekvedavičius (1886 m. gegužės 15 d. Biržuose – 1967 m. vasario 1 d. Herforde, Vokietija) – Lietuvos gydytojas, politikos ir visuomenės veikėjas, trečiasis Kauno miesto ir apskrities viršininkas, Žemdirbių Sąjungos organizatorius ir Lietuvių tautininkų sąjungos narys.

Gimė senovės lietuvių bajorų šeimoje. Dar 1906 m. K. Nekvedavičius drauge su Jonu Jonuševičiumi ir kitais kėlė tautinį susipratimą, dalyvavo lietuvių artistų – mėgėjų kuopelėje Biržuose. Nuo 1907 m. iki Pirmo pasaulinio karo buvo „Dainos“ draugijos Kaune narys, vaidintojas ir dainininkas. Vaidino kartu su lietuviais vaidintojais – veikėjais: K. Lekecku, A. Steponaityte-Jasiūniene, M. Tomkyte-Ruseckiene, Gineikaite-Cirtautiene, Poderiu, taip pat kartu su tuomet žinomais artistais O. Rymaite, J. Babravičiumi ir A. Sutkumi, kurie tada buvo tik mėgėjai vaidintojai. Iš užsilikusių iš 1908 m. rankraštyje K. Nekvedavičiaus eilių ir jo kurto scenos veikalo dalies matosi, kad jis jau tada vartojo gana taisyklingą lietuvių kalbą ir rašybą, kuri nedaug skiriasi nuo dabartinės.

1910 m. suorganizavo griežtą kauniečių protestą prieš lenkus, ištrėmusius iš Vilniaus kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą.

1911 m. sausio 19 d. dalyvavo 50 metų baudžiavos panaikinimo sukaktuvių paminėjime, vykusiame Tilmanso gamyklos salėje Kaune. Čia „Dainos“ draugija vaidino Fromo-Gužučio veikalą: „Ponas ir Mužikai“, K. Nekvedavičius atliko vargonininko Dundulio rolę.

Kaune K. Nekvedavičiaus dalyvavo lietuvių atstovų rinkimuose į Rusijos valstybės dūmą, kuriuose jis buvo rinkiku. Sąrašuose prie K. Nekvedavičiaus pavardės buvo pažymėta: luomas: bajoras, tautybė: lietuvis. Savo pavyzdžiu ir įtikinėjimais jis daugelį aplenkėjusių tautiečių sugrąžino į lietuvybę.

K. Nekvedavičiaus ir A. Grigalausko pastangomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą Raudonojo Kryžiaus vaistinėje Kaune buvo parenkamas lietuviškas personalas, išskyrus vieną kitą aukštų rusų valdininkų rekomenduotą asmenį. Tuomet šioje vaistinėje dirbo Julius Čaplikas (vėliau generolas leitenantas ir Vidaus Reikalų ministras).

1911 m. Kaune buvo vienas Lietuvių inteligentų klubo „Avilys“ steigimo iniciatorių, klubo vardo sumanytojas. Tarp steigėjų ir narių buvo žymių asmenų: dr. Rokas Šliūpas, dr. Vincas Pietaris, dr. J. Alekna, dr. J. Stonkus, vaistininkas A. Grigalauskas, adv. A. Stašinskas, adv. Martynas Yčas ir kt. K. Nekvedavičius buvo Kauno Trečiosios Kredito Draugijos (lietuvių bankelio) narys. Vėliau, iki Pirmojo pasaulinio karo, be K. Nekvedavičiaus dalyvavimo nepraėjo nė vienas kauniečių lietuvių tautinis ir visuomeninis darbas.

1915 m. baigė Dorpato universitetą provizoriaus laipsniu.

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Ukrainoje; iki 1918 m. rugpjūčio mėn. buvo Lietuvių Tautos Tarybos ir Lietuvių Sąjungos Poltavoje pirmininkas, Karo ligoninės vaistinės Poltavoje vedėjas. Nepamiršdavo savo tautiečių lietuvių reikalų ir, būdamas geruose santykiuose su Poltavos administracija, gaudavo lietuviams tremtiniams daug rūbų, avalynės, skalbimams medžiagos ir dažnai maisto. Jo iniciatyva Poltavoje suruošti keli lietuvių vakarėliai ir vaidinimas „Piktoji gudrybė“.

Tuo metu, kai Kijeve buvo organizuojama Lietuvių Tautos Taryba Ukrainoje, į organizacinį suvažiavimą K. Nekvedavičius ir adv. Z. Toliušis išrinkti Poltavos lietuvių delegatais. 1918 m. K. Nekvedavičius atgabeno didelį lietuvių tremtinių ešeloną į Lietuvą.

Grįžęs į Lietuvą dalyvavo bendrame valstybės kūrimo darbe: nuo 1919 m. sausio 4 d. Lietuvos kariuomenės savanoris, nuo sausio 26 d. intendantūros prekių skyriaus vedėjas, vėliau kurį laiką – trečiasis Kauno miesto ir apskrities viršininkas.

1919 m. gegužės 3 d. savo sumanumu ir greita orientuote (nes laiko buvo vos kelios minutės) laiku įspėjo tautos katastrofą sąryšyje su tuometinio pulkininko (vėliau generolo) Grigaliūno-Glovackio išlaisvinimu.

1920 m. vasario 16 d. kariuomenės parado Kaune metu komunistai ketino įvykdyti valstybės perversmą: turėjo būti suimti tribūnoje stovėję Lietuvos vyriausybės nariai ir paskelbta tarybų valdžia. Užgniaužiant perversmą (žr. Lietuvos Enciklopedijos XXXVI t. straipsnį), pasireiškė K. Nekvedavičiaus organizaciniai gabumai.

Kai vasario 22 d. prasidėjo ginkluotas sukilimas, jo įsakymu (kadangi maištaujantys kareiviai suėmė atvykusį jų raminti generolą P. Liatuką) buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus, ir po to šis uždraudimas Valstybės Tarybos buvo aprobuotas ir net pratęstas visai Lietuvai iki Steigiamojo Seimo. Karo mokyklos auklėtiniai ir šauliai (K. Nekvedavičius buvo Vytauto kalno šaulių būrio pirmininkas) užėmė tiltus, vedusius į miesto centrą, išstatytos šaulių ir policijos sargybos aplink Laisvės alėją. Tada sukilimas buvo greit numalšintas. Griežtus K. Nekvedavičiaus veiksmus labai gerai įvertino generolas Silvestras Žukauskas ir profesorius Martynas Yčas.

Tačiau, 1920 m. balandžio mėn. K. Nekvedavičių iš pareigų atleido tuometinis vidaus reikalų ministras Eliziejus Draugelis. K. Nekvedavičius galėjo tęsti savo darbą kaip naujo Kauno apskrities viršininko (Prano Kerpės) padėjėjas. Tik nuo rugpjūčio jis buvo atleistas, jam pačiam prašant. Pranas Kerpė nuo 1920 metų gruodžio buvo irgi atleistas iš pareigų. K. Nekvedavičius įgijo vaistinę Marijampolėje, vėliau įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą tęsti medicinos studijų. 1928 m. išlaikė valstybinius, o 1931 m. – daktaro egzaminus. 1928 m. – Kauno miesto savivaldybės sanitarijos gydytojas. Nuo 1930 m. Kaune vertėsi privačia praktika, dirbo Karo ligoninėje (kaip jaunesnysis ordinatorius bataliono vado teisėmis).

1924 m. – draugijos Lietuvai pagražinti narys, dalyvavo rengiant pirmą Lietuvoje medžių sodinimo akciją (buvo šios akcijos komisijos pirmininku ir buvo jos Valdyboje bei Revizijos Komisijoje).

K. Nekvedavičius organizavo Žemdirbių Sąjungą, prie kurios prisidėjo ne tik savo darbu, bet ir lėšomis. Besidarbuodamas Žemdirbių Sąjungoje su prezidentu Antanu Smetona buvo nuvažiavęs į kongresą į Telšius. Vėliau pats suorganizavo Žemdirbių Sąjungos Vilkaviškio žemdirbių suvažiavimą, kuriame taip pat dalyvavo ir prezidentas A. Smetona.

Nuo 1919 m. šaulys, Šaulių Sąjungos Vytauto kalno pirmininkas ir garbės šaulys, Kauno Šaulių rinktinės Garbės Teismo narys, Lietuvių Katalikų Sąjungos pirmininkas, "Dainos" draugijos revizijos komisijos narys. Buvo didelis tautos konsolidavimo tautiniais pagrindais šalininkas, draugavo su visais iškiliais to meto Lietuvos žmonėmis: J. Čapliku, Juozu Urbšiu, K. Skuču, gen. Silvestru Žukausku, gen. Vladu Nagevičiumi ir kt.

Gelbėdamasis nuo bolševikų, iš Lietuvos pasitraukė. Nuo 1944 m. apsigyveno Vokietijos mieste Herforde. Vokietijos lietuvių bendruomenėje buvo žinomas ir populiarus kaip žmogus, numalšinęs komunistų sukilimą, tikras lietuvybės idėjų skelbėjas ir įgyvendintojas.

Mirė 1967 m. vasario 1 d., kartu su žmona Matilda palaidotas Metlacho miestelyje, 5 km nuo Vokietijos-Prancūzijos sienos.

Už nuopelnus Tėvynei apdovanotas sklypu Kaune, Perkūno alėjoje, Šaulių Sąjungos žvaigžde ir Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų Nepriklausomybės medaliu.