Juozas Skaisgiris

Juozas Skaisgiris (1901 m. kovo 9 d. Bažnytgiris, Jankų valsčius, Šakių apskritis, Rusijos imperija – 1977 m. sausio 25 d. Kaunas) – Lietuvos miškininkas, politinis bei visuomenės veikėjas. Palaidotas Pirmose Romainių kapinėse Kaune.

1911 m. baigė valdžios Griškabūdžio pradinę mokyklą su rusų mokomąja kalba. 1911–1914 m. mokėsi Kybartų imperatoriškoje gimnazijoje, baigė tris klases, o 1915–1917 m. lankė „daraktoriaus“ Valentino Gustainio namudinę kilnojamąją mokyklą. 1917–1919 m. mokėsi Marijampolės „Žiburio“ katalikiškoje gimnazijoje. 1922 m. eksternu baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir gavo brandos atestatą. 1923 m. rudenį J. Skaisgiris įstojo į Lietuvos universiteto agronomijos-miškininkystės skyrių, tęsė studijas Dotnuvoje. 1930 m. Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje apgina diplominį darbą ir tampa diplomuotu miškininku.

1919 m. sausio 15 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės 2-ą pėstininkų pulką. 1919 m. liepos 6 d. baigė Kaune Karo mokyklos 1-ą laidą. 1919 m. liepos 22 d. paskirtas 1-mo raitelių pulko karininku, kovėsi Daugpilio fronte su bolševikais, o 1920–1922 m. Aukštaitijos fronte kaip Vytauto Didžiojo 3-čio pulko karininkas – kovose su lenkais. 1923 m. sausį dalyvavo Klaipėdos sukilime kaip raitelių pulko žvalgų komandos vadas pravarde Adolfas Balsys. 1923 m. rugsėjo 27 d. išėjo į atsargą turėdamas vyresniojo leitenanto laipsnį.

1927 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti miškų žinyboje – Kretingos (Darbėnų) miškų urėdijoje pirmos eilės girininku, o spalio 1 d. paskirtas Kretingos urėdo pavaduotoju. 1928 m. gegužės 1 d. paskirtas Raseinių miškų urėdu, o nuo 1929 m. birželio 1 d. – Raseinių miškų revizoriumi-urėdu.  1933 m. balandžio 1 d. paskirtas Miškų departamento miškų inspektoriumi. 1935 m. sausio 1 d. paskirtas Miškų departamento vicedirektoriumi. 1935 m. birželio-liepos mėn. buvo komandiruotas į Austriją susipažinti su miškų ūkiu ir įvairių specialybių mokymo programomis. 1937 m. lapkričio 1 d. – Žemės ūkio ministerijos Generalinis sekretorius, o nuo 1938 m. kovo 28 d. viceministru. 1938 m. gruodžio 5 d. – 1939 m. kovo 28 d. paskirtas  XIX Vyriausybės Žemės ūkio ministru.  1939 m. kovo 30 d. pakartotinai paskirtas į Žemės ūkio ministerijos Generalinio sekretoriaus pareigas.

1939 m. lapkričio 2 d. skiriamas Žemės ūkio ministerijos Įgaliotiniu Vilniui  ir sričiai. 1940 m. birželio 20 d. Justo Paleckio aktu atleidžiamas iš Žemės ūkio ministerijos Generalinio sekretoriaus pareigų. 1940 m. birželio 21 d. paskirtas Miškų departamento vyresniuoju inspektoriumi. 1940 m. liepos 16d. atleistas iš tarnybos Žemės ūkio ministerijos sistemoje „kaip netinkamas einamoms pareigoms“.

Visuomeninė veikla

1923 m. tapo Lietuvos studentų tautininkų korporacijos „Neo Lithuania“ nariu. 1924 m. gruodžio 13 d. įsteigė Dotnuvoje Lietuvių tautininkų „Jaunoji Lietuva“ korporaciją ir tampa jos  valdybos pirmininku;1925 m. rugsėjo 28 d. įstojo į Šaulių sąjungą. 1928 m. Ministro pirmininko Augustino Voldemaro paskirtas tautinės apsaugos organizacijos „Geležinis vilkas“ Raseinių apskrities vadu. 1929 m. tampa vienu iš Lietuvos miškininkų sąjungos steigėjų. 1930 m. tapo Raseinių apskrities Šaulių sąjungos valdybos nariu. 1929 m. lapkričio 1 d. dalyvauja Žemės ūkio akademijos „Jaunosios Lietuvos“ korporacijos Filisterių sąjungos steigiamajame suvažiavime. 1933–1934 m. renkamas jos valdybos pirmininku. 1933 m. rugsėjo 6 d. išrenkamas Lietuvos miškininkų sąjungos valdybos nariu. 1934 m. kovo 1 d. priimamas į Lietuvių Tautininkų sąjungą be kandidatinio stažo. 1934 m. gruodžio 1 d. Ministrų kabineto nutarimu skiriamas Kauno savivaldybės Tarybos nariu. Šiose pareigose dirba iki 1940 m. liepos mėn. 1935 lapkričio 8 d. paskirtas Lietuvių tautininkų sąjungos Kauno 2-os (miesto) apskrities pirmininku. 1939 m. liepos 24 d. paskirtas Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ vadu. 1940 m. birželio 8 d. kartu su vyriausiuoju „Jaunosios Lietuvos“ globėju K. Šakeniu pertvarkė „Jaunosios Lietuvos“ vadovybę.

Sovietinės okupacijos metais

1940 m. liepos 12 d. 2 val. nakties Valstybės saugumo departamento direktoriaus Antano Sniečkaus orderio Nr. 9 pagrindu suimamas ir išvežamas į VSD kalėjimą Kaune, Vytauto pr. 1941 m. sausio 13 d. buvo surašyta kaltinamoji išvada: kaltas pagal politinių nusikaltimų RSRSR BK 58 straipsnio punktus 4 – pagalbos tarptautinei buržuazijai telkimas; 11 – dalyvavimas kontrrevoliucinėse organizacijose; 13 – aktyvi kova su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu. Išvados punktai buvo sukonkretinti: priklausymas fašistinei tautininkų partijai  esant vienam jos vadovų; vadovavimas Lietuvių tautininkų jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“; karinių kadrų Šaulių sąjungoje ruošimas.

Kalėjo Pečioros lageriuose, 1943 m. leisgyvis iš lagerio paleistas.  1943 m. Tarybų Sąjungos AT prezidiumo  įsako pagrindu komisuotas kaip netinkantis fiziniams darbams ir nutremtas į Baškiriją, kur dirbo  žemėtvarkininku. 1946 m, sovietiniam saugumui sumanius panaudoti J. Skaisgirį Lietuvos rezistencinio pogrindžio naikinimui, jis grąžintas į Kauną, kur įsidarbino Lietuvos miškotvarkos įmonėje „Lesoprojekt“. Pastoviai buvo terorizuojamas Kauno ir Vilniaus KGB darbuotojų, kurie dvejus metus bandė įvairiais  bandė įvairiais būdais užverbuoti J. Skaisgirį, tačiau jis, rizikuodamas gyvybe, nepasidavė sovietų skatinamai išdavystei. 1948 m. saugumiečiai surengė provokaciją, imituodami Miškotvarkos įmonės, kurioje dirbo J. Skaisgiris kasos apiplėšimą, kurio metu žuvo trys darbuotojai ir buvo vienas sužeistas asmuo. Po nepavykusios provokacijos, J. Skaisgiris su šeima buvo ištremtas į Zavodovkos gyvenvietę Krasnojarsko krašte. Zavodovkoje J. Skaisgiris dirbo miškų chemijos ūkyje pušų nusakinimo rėžėju, meistru ir paskutiniais tremties metais techniniu vadovu. 1958 m paleistas iš tremties grįžo į tėvynę. 1959 m vėl įsidarbino taksatorių būrio vedėjo pareigose. Pasibaigus miškų taksacijos darbams Lietuvoje, J. Skaisgiris su grupe  buvo priverstas išvykti į Irkutsko sritį, nes neturėjo reikiamo stažo pensijai gauti (tarnybos laikas Lietuvos kariuomenėje ir visa valstybės tarnyba 1927–1940 m. nebuvo užskaitytas). Čia dirbo iki 1970 m., kuomet išėjo į pensiją. Per šiuos darbo metus parašė 6 miško įmonių Lietuvoje ir 2 Sibire aukšto lygio miškotvarkos projektus.

Valstybiniai apdovanojimai

Už dalyvavimą 1923 m. Klaipėdos sukilime apdovanotas Klaipėdos atvadavimo medaliu.

1928 m. vasario 16 d. už aktyvią veiklą apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu.

1928 m. birželio 14 d. apdovanotas Savanorių-kūrėjų medaliu.

1929 m. rugpjūčio 14 d. IV laipsnio LDK Gedimino ordinu už ypatingus nuopelnus valstybei.

1934 m. rugsėjo 8 d. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-čio laipsnio ordinu.

1935 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

3. Antanas Skaisgiris. Laisvės praradimo kaina. Juozas Skaisgiris ir jo šeima. Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2014.