Julius Sinius

(Sinevičius) Julius Sinius (1911 m. sausio 22 d. Vaiškūnų k., Švenčionių r. – 1959 m. spalio 22 d. Vilniuje), vargonininkas, dirigentas, pedagogas ir kompozitorius.

Vaiškūnuose baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Švenčionių lietuvių gimnazijoje, 1932 baigė J. Montvilos vargonininkų mokyklą Vilniuje, o 1937 Vilniaus M. Karlovicziaus lenkų konservatoriją, kur studijavo vargonų, kompozicijos ir chorvedybos specialybes. Dar studijuodamas įsitraukė į Vilniaus miesto kultūrinį ir muzikinį gyvenimą: vargonininkavo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vadovavo mėgėjų chorams ir pučiamųjų orkestrams. 1929 subūrė Lietuvių amatininkų draugijos chorą, o 1930 Lietuvių studentų draugijos chorą. 1935 įsteigė Vilniaus lietuvių inteligentų klubą „Romuva“. 1937 vilniečių amatininkų choras susijungė su Lietuvos studentų sąjungos choru ir pasivadino „Varpo" vardu. Šiam chorui su pertraukomis J. Sinius vadovavo iki 1944. Kolektyvas turėjo parengęs sudėtingesnių kūrinių programas, koncertavo ne tik Vilniaus krašte, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Panevėžyje, Radviliškyje, Utenoje, Ukmergėje.

1938–1939 J. Sinius studijavo Varšuvos muzikos institute – studijas nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Grįžęs į Vilnių, mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1939–1940 buvo Švietimo valdybos muzikos referentas, vadovavo pučiamųjų orkestrui. 1940 m. kovo 1 d. – 1940 m. kovo 2 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime buvo išrinktas į valdybą, koncertavo su gimnazijos choru. 1941 sovietinės okupacinės valdžios suimtas, kalintas ir vežamas į Sibirą, pabėgo iš Panerių geležinkelio stoties. 1941–1944 dirbo „Vaidilos“ teatro muzikos dalies vedėju, atgaivino „Varpo“ chorą, surengė pasaulietinės ir religinės muzikos koncertų, talkino radiofonui, su choru giedojo bažnyčiose. Vėl dėstė Vytauto Didžiojo gimnazijoje, dirbo Švietimo valdyboje, vadovavo Priešgaisrinės apsaugos pirmojo pulko ir studentų pučiamųjų orkestrams. 1944–1948 vargonininkavo ir vadovavo chorams Švenčionyse. Miesto gimanazijos choras 1946 respublikinės dainų šventės chorų varžybose laimėjo pirmąją vietą. 1948 su šeima (keturiais vaikais ir žmona – „Vaidilos" teatro aktore Konstancija Marcinkonyte) ištremtas į Sibirą – Krasnojarsko kraštą. Tremtyje dirbo įvairius darbus ir dalyvavo muzikinėje veikloje. Grįžęs į Vilnių, 1957–1959 mokytojavo I. Černiachovskio ir N. Vilnios rusų mokyklose, vadovavo moksleivių ir Vilniaus valstybinio universiteto studentų pučiamųjų orkestrams, vargonininkavo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

J. Sinius sukūrė daug vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Tai kantatos „Vasario 16-oji“, „Tautos didvyriai“, „Dariaus ir Girėno maršas“, scenos vaizdelis „Vykinto žygis“, operetė „Onutės vestuvės“, simfoninė poema „Sigutė", keturių dalių Liaudiška simfonija, giesmės ir dainos chorams bei solistams.

1950 išleistas prof. K. Kavecko parengtas J. Siniaus dainų rinkinys chorams „Mano krašte".

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.