Jonas Voveris
Quick Facts
Biography
Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. |
Jonas Voveris | |
---|---|
Gimė: | 1913 m. lapkričio 2 d. Vaičiuliškių kaime, Ukmergės apskrityje, dabartiniame Anykščių rajone, Kurklių parapijoje |
Mirė: | 2016 m. rugpjūčio 2 d. (102 metai) Taujėnai |
Tautybė: | lietuvis |
Veikla: | Lietuvos kunigas, monsinjoras |
Alma mater: | 1939 Kauno kunigų seminarija, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas |
Jonas Voveris (1913 m. lapkričio 2 d. Vaičiuliškių kaime, Ukmergės apskrityje, dabartiniame Anykščių rajone, Kurklių parapijoje – 2016 m. rugpjūčio 2 d. Taujėnai) – monsinjoras, rašytojas. Pradžioje Jonas mokėsi Vaičiuliškių pradžios mokykloje, kurią baigus jį vienintelį iš visų vaikų tėvai leido mokytis toliau. Šeimoje augo šeši vaikai. Mokslus Jonas Voveris tęsė Ukmergės gimnazijoje. Joje baigęs septynias klases ir Kauno jėzuitų gimnazijoje išlaikęs lotynų kalbos egzaminą, 1933 metais įstojo į Kauno kunigų seminarijos antrąjį licėjinį kursą.
Kunigu Joną Voverį 1939 metų birželio 3 dieną Kauno arkikatedroje įšventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Jonas Voveris tuo metu jau buvo baigęs visą seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą.
Galbūt ir atsižvelgiant į seminarijos rektoriaus nuomonę pirmąja kunigo Jono Voverio darbo vieta tapo nedidelė kaimo parapija – Pernarava, į kurią jis buvo paskirtas vikaru. Ten jaunasis kunigas darbavosi septynerius metus. 1946 metų lapkričio 14 dieną buvo iškeltas į Vidiškius laikinam vikaro darbui. Po penkių mėnesių jis skiriamas Raseinių parapijos vikaru, po dar vienos dienos kitu raštu, paliekant Raseinių vikaro pareigose, kunigas Jonas Voveris laikinai skiriamas Kauno M. V. Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru. Iš tiesų kunigas Jonas į Raseinius taip ir nenuvyko, bet iš karto apsigyveno Kaune ir buvo paskirtas nuolatiniu Prisikėlimo parapijos vikaru, nors faktiškai teko eiti klebono pareigas. Tiesa, ten dirbti teko tik nepilnus tris mėnesius. Tuo metu sovietinis saugumas ieškojo tuometinio Prisikėlimo bažnyčios klebono ir dekano, norėdamas jį suimti. Kadangi Prisikėlimo parapijoje dirbantys kunigai neišdavė, kur slapstosi klebonas, saugumo pareigūnai įsakė kunigą Joną Voverį iškelti iš Žaliakalnio. 1947 metų rugpjūčio 6 dieną jis buvo perkeltas vikaro pareigoms į Šančių parapiją.
Toks dažnas kilnojimas iš vienos vietos į kitą galėtų atrodyti mažiausiai keistas, tačiau tai buvo susiję su kunigui Jonui Voveriui gresiančiu pavojumi. Iš tiesų praėjus vos mėnesiui nuo persikėlimo į Šančius, 1947 metų rugsėjo mėnesį Jonas Voveris buvo suimtas ir 1948 metais už akių nuteistas 10 metų darbo stovyklos. Buvo išvežtas į Kirovo sritį, vadinamąjį Vetlagą, kur išbuvo iki 1954 metų.
1954 metų rugsėjo mėnesį, atlikęs du trečdalius bausmės, kunigas Jonas Voveris grįžo į Lietuvą ir pradžioje buvo paskirtas Girdžių parapijos altaristu – išlaikytiniu, o po mėnesio – Girdžių parapijos klebonu. Ten kunigas Jonas Voveris išdirbo dešimt metų ir 1964 metų balandžio mėnesį buvo paskirtas Surviliškio parapijos klebonu. Dar po šešerių metų, 1970 metų lapkričio mėnesį, jis skiriamas Taujėnų parapijos klebonu. Čia jis ir liks gyventi beveik keturiasdešimt šešerius metus.
Jau dirbdamas Taujėnuose kunigas Voveris susirašinėjime su tuometiniu Kauno arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi arkivyskupu Liudviku Poviloniu mini, jog jam buvo pasiūlyta keltis darbuotis į Vandžiogalą. Kunigas Jonas savo laiške pripažįsta, kad nemoka lenkų kalbos, kuri toje parapijoje būtų reikalinga, tačiau, anot jo, galėtų pasinaudoti žodynu, tik bijo, kad neišvengtų nesusipratimų. Vis dėlto, jeigu arkivyskupas manytų, jog tai būtų reikalinga, ir nebūtų surasta tinkamesnio kandidato, kunigas Jonas sakosi sutinkąs priimti viską: vykti į Vandžiogalą, keltis kur kitur ar pasilikti Taujėnuose. Šiuose žodžiuose bene geriausiai išreiškiama jo, kaip ištikimo ir klusnaus kunigo, laikysena.
Kunigas Jonas Voveris labai rūpinosi jaunimo religiniu švietimu, rašė ir savo lėšomis leido knygas, dalijosi savo patirtimi su kunigais, visuomet išlaikydamas šviesų gyvenimo pavyzdį. Savo parapijiečiams Taujėnuose jis visuomet buvo kaip tikras tėvas, pažįstantis visus savo tikinčiuosius, mylėjo juos ir patarnaudavo visomis jėgomis. Gyveno labai kukliai ir ne veltui jo paskutinis testamente išreikštas noras – ką tik galima iš jo turimo kuklaus turto išdalyti labdarai.
1998 metų kovo 26 dieną šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė kunigą Joną Voverį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru).