Ieva Švarcaitė

Ieva Švarcaitė (1939 m. balandžio 18 d. Norkių k., Vaiguvos apylinkėje, Kelmės r.) – gamtos mokslų daktarė, esperantininkė.

Pokario metais mokėsi Vaiguvos septynmetėje mokykloje, po to – Kelmės vidurinėje mokykloje ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete.

Baigusi universitetą 1962 m. grįžo į gimtąjį Kelmės rajoną mokytojauti. Pirmoji darbovietė buvo Kražių vidurinė mokykla (1962–1963 m.), vėliau – Kelmės vidurinė mokykla (1963–1965 m.).

Nuo 1966 m. pradėjo mokslinį tiriamąjį darbą Vilniaus universitete. 1966–1979 m. taip pat dirbo Geologijos valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos sistemoje (naftos žvalgybos ekspedicija, kompleksinė geologijos ekspedicija) geologe, geomorfologe, geologinio biuro viršininke. Nuo 1973 m. – gamtos mokslų daktarė.

1976 m. skaitė mokslinį pranešimą tarptautiniame geografų kongrese Maskvoje ir buvo išrinkta (vienintelė iš Lietuvos) geografinės terminologijos tarptautinės komisijos nare, nes mokėjo kelias užsienio kalbas. Kaip mokslininkė dalyvavo mokslinėse ekspedicijose įvairiose TSRS vietose: Kryme, Kaukaze, Karpatuose, Urale, Pamyre, Tian-Šanyje, Altajuje ir kitur. Per visą sovietinį laikotarpį nepriklausė jokiai partijai bei organizacijai.

Nuo 1979 m. – Vilniaus universiteto darbuotoja. Ne kartą atstovavo Lietuvai tarptautiniuose kongresuose. Lietuvoje ir už jos ribų išspausdinta daugiau kaip 50 jos darbų. Skaito ir rašo dešimčia Europos kalbų: anglų, vokiečių, prancūzų, italų bei tarptautine esperanto kalba. Nuo 1989 m. yra Lietuvos mokslininkų sąjungos narė, nuo 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos tikroji narė, o nuo 1992 m. – Tarptautinės mokslų akademijos narė San Marine (Italija). 1992 m. susigrąžino tėvų žemę, kuri tapo puikia moksline laboratorija, kurioje sprendžiami įvairiausi agrariniai klausimai, po atviru dangumi. Nuo 1994 m. – savarankiška ūkininkė Kelmės rajone, Vaiguvos apylinkėse.