Feliksas Martišius

Feliksas (Peliksas) Martišius (1879 m. vasario 2 d. Banaičių kaime, Šakių apskritis – 1955 m., Simne) – Romos katalikų kunigas, švietėjas ir sodininkas, visuomenės veikėjas.

Užaugo šešių vaikų šeimoje, anksti neteko tėvo, todėl vaikus globojo motinos tėvai Rūgiai. Felikso dėdė Švėkšnos vaistininkas Juozapas Rūgys buvo žinomas aušrininkas ir varpininkas. Mokėsi pas daraktorių, vėliau lankė Griškabūdžio ir Sintautų pradines mokyklas. Mokėsi Palangos progimnazijoje ir Mintaujos gimnazijoje. Už už atsisakymą melstis rusiškai iš pastarosios buvo pašalintas. 1898 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, vasaros atostogų metu būsimą Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Saliamoną Banaitį ruošė egzaminams iš aštuntos klasės kurso. Baigęs vikaravo Sudarge ir Višakio Rūdoje. Dirbo šviečiamąjį darbą: mokė rašto, platino knygas ir laikraščius, kovojo už blaivybę. Vikaras Višakio Rūdoje įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių, prieglaudą seneliams, pastatė parapijos salę, įkūrė 15 pradinių lietuviškų mokyklų. Dalį savo laisvalaikio skyrė sodininkystei. 1918 m. „Žiburio“ draugijos pavedimu Prienuose atidarė progimnaziją ir organizavo mokyklos pastato statybą. 1920–1924 m. buvo pastatyta dviejų aukštų medinė Prienų „Žiburio“ gimnazija, kuri 1925 m. išleido pirmąją laidą.

Prienuose įkūrė 5 ha medelyną – sodą, kuriame dirbo su mokiniais. Feliksas Martišius dėstė sodininkystę kaip fakultatyvą, laiškais keitėsi patyrimu su kitais Lietuvos sodininkais. 1941–1944 m. sodininkystės mokė ir tuometinius gimnazistus poetą Justiną Marcinkevičių bei kalbininką Joną Kazlauską. Parašė vadovėlį „Apie sodą“. Mokyklai vadovavo iki Raudonosios Armijos atėjimo, tada buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir perkeltas į Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur tarnavo klebonu. Palaidotas Prienų kapinėse.

• Sūduvos švietėjas kunigas Peliksas Martišius. (Medžiagą rinko Anarsija Adamonienė, Ingrida Žilevičienė, Antanina Aleknavičienė), Trys žvaigždutės, Vilnius, 2006 ISBN 9955-641-31-2