Vaclovas Budrevičius

Vaclovas Budrevičius (lenk. Wacław Budrewicz, 1886 m. kovo 26 d. Kalvarijoje, Marijampolės apskritis – 1956 m. gruodžio 30 d. Smalėnuose, Punsko valsčius, Lenkija) – Romos katalikų kunigas, Lenkijos lietuvių tikinčiųjų teisių gynėjas.

Biografija

Kunigu įšventintas 1909 m. kovo 28 d. Vikaravo Teoline (1909 m.), Mazovijos Vysokyje (1910 m.), Kuleše Košcelnėje (1915–1919 m.), Sokoluose (1916 m.). Buvo klebonu Dobryle (1918–1922 m.), Smalėnuose (1922–1932 m.), Punske (1932–1936 m.) ir vėl Smalėnuose (1936–1956 m.).

Nors buvo lenkų tautybės, bet gimęs Lietuvos teritorijoje, todėl jaunos Lenkijos valstybės saugumo organams atrodė įtartinas. 1926 m. ir 1927 m. jam buvo neigiamai atsakyta į prašymą suteikti Lenkijos pilietybę, nepadėjo ir vyskupo tarpininkavimas. 1931 m. tapo Lenkijos piliečiu. Gavus skundą, 1927 m. buvo areštuotas, kratos metu rasta religinė literatūra lietuvių kalba ir tik vyskupui tarpininkaujant buvo paleistas. 1928 m. Smalėnuose įkūrė Gyvojo rožančiaus draugiją, bažnyčioje buvo meldžiamasi lietuvių ir lenkų kalbomis. 1932 m. perkeltas klebonu į Punską, su parapijiečiais nesutarė. Bažnyčios chorui bandė įvesti grigališkąjį giedojimą, bet susidūrė su pasipriešinimu. Kelis kartus prašė vyskupą gražinti jį į Smalėnus. Kai 1936 m. tai įvyko, pradėjo didžiuliį Šv. Izidoriaus Artojo bažnyčios ir šalia esančio vienuolyno remontą, užtrukusį 12 metų. Kai 1945 m. rugsėjo mėnesį Suvalkų saugumas įsakė nutraukti lietuviškas pamaldas, Vaclovas Budrevičius su tuo nesutiko.

Šaltiniai

• Ks. Witold Jemelity. Parafie polsko-litewske na Suwalszczyzne w latach 1919–1939
• Bronius Makauskas. Pokaris Sūduvoje