Józef Tyszkiewicz

Juozapas Tiškevičius (lenk. Józef Tyszkiewicz, 1835 m. lapkričio 8 d. Vilniuje – 1891 m. gegužės 26 d. Kretingoje) – Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, dvarininkas-žemvaldys, investuotojas.

Biografija

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos. Tėvas Juozapas Mykolas Tiškevičius, motina Ona Zabielaitė. Broliai Mykolas, Jonas Vytautas ir Vladislovas Tiškevičiai.

Augo Trakų Vokėje, Valažine, Lietuvos grafų Tiškevičių giminės lopšyje – Lahoiske. Mokėsi Sankt Peterburgo pažų korpuse ir karo mokykloje.

Šeima

1860 m. birželio 29 d. Barbarove (Baltarusija) vedė Sofiją Horvataitę. Susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros:

• Sofija Tiškevičiūtė (1862–1862 m.)
• Juozapas Tiškevičius (1863–1867 m.)
• Aleksandras Tiškevičius (1864–1945 m.)
• Vladislovas Tiškevičius (1865–1936 m.)
• Antanas Tiškevičius (1866–1920 m.)
• Juozapas Tiškevičius (1868–1917 m.)
• Feliksas Tiškevičius (1869–1933 m.)
• Marija Tiškevičiūtė (1871–1943 m.)
• Sofija Marija Tiškevičiūtė-Dembinska (1874–1958 m.)
• Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska (1875–1953 m.)
• Jonas Motiejus Tiškevičius (1877–1877 m.)
• Kazimieras Tiškevičius (apie 1878–1878 m.)

Įsivaikino ir užaugino tris nesantuokinius vaikus, kurių susilaukė iki santuokos.

Valstybės tarnyba

Tapęs Rusijos imperijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniuje dislokuotą I Sumų husarų pulką, tarnavo Vilniaus generalgubernatorių Iljos Bibikovo ir Vladimiro Nazimovo adjutantu.

1863 m. adjutanto pareigų atsisakė, tarnavo husarų kariuomenėje. Į atsargą dėl ligos 1881 m. išėjo būdamas pulkininkas.

Dvarai

Paveldėjo Izabelino dvarą netoli Valažino bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Įsigijo Lentvario, Užutrakio, Kairėnų, Kretingos, Pašėtės (Lietuvoje), Dunilovičių, Osovieco, Svidno, Lelčicų (Baltarusijoje) ir kitus dvarus.

Iš viso jam priklausė 27 dvarai, buvę Vilniaus, Minsko, Kauno ir Kuršo gubenrijose, kurie davė didžiausias pajamas. Nemažai uždirbo iš miško medžiagos eksporto.

Paveldėtoje Palangoje, kairiajame Rąžės upelio krante 1877–1880 m. įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis.

Vilniuje gyveno Trakų gatvėje, žmonai priklausančiuose rūmuose. Užmiesčio šeimos rezidenciją įsirengė Lentvario dvare, kuriame prie ežero 1855–1865 m. pastatė šveicariško stiliaus rūmus, pradėjo kurti parką.

Po 1875 m. rezidenciją perkėlė į Kretingą. Joje rekonstravo rūmus, pristatė oranžeriją, kurioje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų Žiemos sodą. 1882 m. rūmuose įvedė pirmąją telefono ryšio liniją, sujungusią Kretingą su Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio ir Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio rūmais. Žiemos sodui apšviesti 1883 m. atidarė pirmąją Lietuvoje elektrinę.

Reprezentacines rūmų sales puošė senoviniai, daugiausia – ampyro stiliaus baldai, François Bouchero, Anthony van Dycko ir kitų Vakarų Europos dailininkų paveikslai. Tik baltosios salės baldai buvo Liudviko XV, didžiojo valgomojo – secesinio, o mažojo valgomojo – pseudogdansko stiliaus. Rūmų koplyčioje kabėjo dailininko Valentino de Boulogne paveikslas „Keturi evangelistai“, nežinomo italų menininko nutapyta „Madona“, XVII a. ant lentų tapytos ir iš Italijos parvežtos Kryžiaus kelio stotys, nežinomo autoriaus paveikslas „Ecce Homo“. Šį paveikslą grafas parsivežė iš rusų griaunamos Šv. Juozpo katalikų bažnyčios Vilniuje, labai brangino ir laikė stebuklingu. Didžiajame valgomajame buvo 3 dideli religinio turinio gobelenai.

Rūmuose turėjo numizmatikos rinkinį, medžioklės trofėjų kolekciją, žymesnių giminės narių portretų galeriją, kurioje buvo galima pamatyti Logoisko šakos pradininko Vosyliaus Tiškovičiaus, Biržų linijos įkūrėjo Mykolo Tiškevičiaus, LDK kariuomenės generolo leitenanto Antano Tiškevičiaus, Vilniaus kanauninko Mikalojaus Tiškevičiaus, Biržų savininko Jono Tiškevičiaus ir kitus portretus.

Grafas pertvarkė parką, kurį kūrė vokiečių parkų architektas Johanas Larasas, dvaro matininkas Jonas Šostakas ir daržininkas Liudvikas Haidukas. ir matininkas Vladislovas Šostakas.

Parkas buvo geometriško plano, karpomų liepų alėjomis padalintas į 4 stačiakampius, kurių viduryje įrengta po fontaną. Parke augo introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, gėlynai, stovėjo altanos ir antikinės skulptūros. Šiaurinėje dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai. Prie tvenkinio priešais rūmus buvo įruoštas krioklys, supiltas altanos kalnelis, pastatyti didžiuliai akmenys-suolai. Antrajame tvenkinyje dvariškiai mėgo maudytis, irstytis valtele, pasėdėti supiltoje salelėje. Prie jo stovėjo dvaro ligoninės ir prieglaudos pastatas.

Parkas ir sodas buvo pavadinti bendru vardu – Vasaros sodu. Vasarą jame grodavo karinis kazokų, o 1884–1891 m. – dvaro orkestrai. Jo branduolį sudarė profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai ir vengrai, atvykę su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos.

Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje – plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės ūkio produkciją, o iš Liepojos – poilsiautojus.

Grafas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos narys.

Mirė Kretingoje, pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė keturi juodai apdengti arkliai. Karstas buvo pastatytas parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje. 1893 m. sūnui Aleksandrui pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą kapinėse pastačius šeimos koplyčią, palaikai perkelti į jos rūsį.

Šaltiniai

• Julius Kanarskas. Kretingos dvaro savininkai. – Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009
• Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai. – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare. – Kretinga (Klaipėda: Druka), 2010. – P. 10-21
• Kretingos m. Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus Archyvuota kopija 2014-10-23 iš Wayback Machine projekto.
• Denisas Nikitenka. Grafų Tiškevičių sarkofagai rasti apiplėšti. – Lietuvos žinios, 2014 m. spalio 18 d.
• Kretingos kapinėse rasti ilgai ieškoti didikų palaikai

Nuorodos

• Palangos gintaro muziejus Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.